
Tim Lahaye, Jerry Jenkins
Palikti

ROMANAS
apie paskutines Žemės dienas
******************************************

1 skyrius

Reifordas Stylas mąstė apie moterį, kurios dar niekada nebuvo palietęs. Virš Atlanto vandenyno skrendančiame autopiloto valdomame „Boeing 747“ lėktuve, kuris turėjo nusileisti šeštą valandą ryto Londono Hitrou oro uoste, Reifordas nustojo galvojęs apie savo šeimą.
Su savo žmona ir dvylikamečiu sūnumi jis pabūsiąs per pavasario atostogas. Duktė taip pat sugrįš iš koledžo. Tačiau dabar, jo vyriausiajam padėjėjui snūstelėjus, jis bandė įsivaizduoti Hetės Durhem šypseną ir laukė kito jų susitikimo.
Hetė buvo vyriausioji Reifordo skrydžių instruktorė. Jau daugiau kaip valandą jis jos nebuvo matęs.
Anksčiau Reifordas galvodavo apie tai, kaip jis grįš namo pas savo žmoną. Irena buvo gana patraukli ir guvi net sulaukusi keturiasdešimties. Bet ne per seniausiai jį pradėjo bauginti jos nepasotinamas domėjimasis religija. Dabar tai buvo viskas, apie ką ji tegalėjo kalbėti.
Dievo buvimo idėja Reifordui Stylui patiko. Retkarčiais jis netgi nueidavo į bažnyčią. Tačiau, Irenai užmezgus ryšius su mažesne krikščionių bendruomene ir pradėjus kas savaitę lankyti Biblijos studijas bei ėmus vaikščioti į kitą bažnyčią, Reifordas pasijuto nepatogiai. Jos bažnyčia nebuvo tokia, kurioje žmonės leistų tau abejoti dėl tavo išgelbėjimo, galvotų apie tave tik gerai ir leistų tau toliau gyventi taip, kaip nori. Žmonės čia iš tiesų klausė, žiūrėdami tiesiai jam į veidą, ką Dievas daro jo gyvenime.
– Visame kame laimina, – įprato jis atsakyti šypsodamasis ir atrodė, kad jiems to užteko. Tačiau Reifordas rasdavo vis daugiau ir daugiau priežasčių nelankyti bažnyčios susirinkimų.
Reifordas bandė save įtikinti, kad būtent jo žmonos atsidavimas Dievui vertė jo mintis klaidžioti uždraustais takais. Bet žinojo, kad tikroji priežastis buvo jo paties aistros.
Tarp kitko, Hetė Durhem buvo ir be galo žavinga. Niekas dėl to nesiginčijo. Labiausiai jam patikdavo, kai ji bendraudama prisiliesdavo. Tačiau tuose prisilietimuose nebuvo nieko nederamo ar provokuojančio. Tiesiog jai buvo būdinga praeinant pro šalį paliesti jo ranką arba švelniai laikyti ją ant kapitono peties stovint už jo kėdės pilotų kabinoje.
Būnant su ja Reifordą džiugindavo ne vien tik prisilietimai. Iš jos veido išraiškos, elgesio bei susitikus jų akims pilotas galėjo pasakyti, kad mažų mažiausiai ji juo žavėjosi ir jį gerbė. O ar Hetė galvojo apie kažką daugiau, Reifordas galėjo tik spėlioti. Kaip tik tai jis ir darė.
Kartu jie buvo praleidę daug laiko, valandų valandas plepėdami gurkšnojant kavą ar valgant pietus, kartais su bendradarbiais, o kartais ir be jų. Reifordas dar nebuvo Hetės nė pirštu palietęs, bet jo akys nuolat sekė jos žvilgsnį, ir jis manė, kad jo šypsena pasakydavo viską.
Galbūt šiandien bus ta diena. Galbūt šis rytas. Jei jos įprastas žingsnių garsas nepažadins piloto padėjėjo, tai jis apglėbs jos ranką ant savo peties, tuo išreikšdamas savo draugiškumą. Reifordas vylėsi, kad Hetė supras tai kaip pirmą jo žingsnį, žengtą į artimesnius tarpusavio santykius.
Iš tiesų tai būtų pirmas kartas. Nors Reifordas nebuvo labai jau dorovingas, tačiau duotų Irenai santuokos įžadų niekada nesulaužė. O progų turėjo daug. Jis dar ilgai jautė kaltę po to, kai, daugiau kaip prieš dvylika metų švęsdamas Kalėdas su draugais, slapčia glamonėjosi. Irena tuo metu buvo likusi namuose, jau devintą mėnesį savo įsčiose nešiojo jų išsvajotą sūnų Rėjų jaunesnįjį.
Nors ir įkalbinėjamas, Reifordas gana gerai žinojo, kad turi išeiti iš pobūvio anksčiau. Aišku, Irena pastebėjo, kad jis buvo truputį išgėręs, tačiau įtarti kuo nors kitu savo šauniojo kapitono ji negalėjo. Jis buvo toks lakūnas, kuris, dėl sniego uždarius Čikagos O’Hare oro uostą, išgėręs du butelius martinio, pats savarankiškai nutupdė lėktuvą žemėn. Jis pasisiūlė sumokėti baudą, kad tai padarė vietoje piloto, bet šis poelgis padarė tokį įspūdį „Pan-Continental“ vadovybei, jog Reifordo elgesys buvo įvertintas kaip tikras disciplinos ir drąsos pavyzdys.
Po kelių valandų Reifordas bus pirmasis, kuris išvys brėkštančio ryto signalą – akis erzinančią spalvų gamą, bylojančią apie nenoriai žemyne brėkštančią aušrą. O kol kas tamsa už lango buvo juodų juodžiausia. Jo leisgyviai ar prisnūdę keleiviai buvo užsitraukę užuolaidas, pasidėję pagalves bei užsikloję antklotais. Lėktuvas dabar panėšėjo į burzgiantį neapšviestą miegamąjį, kur visi, išskyrus keletą šiaip kur nors vaikščiojančių, kelis instruktorius bei vieną ar du nuėjusius atlikti gamtinių reikalų, miegojo.
Tamsiausią valandą prieš auštant Reifordui Stylui iškilo klausimas, ar ryšis naujiems, kupiniems nuotykių santykiams su Hete Durhem. Jis šyptelėjo. Nejaugi juokėsi pats iš savęs? Ar galėjo kas nors, turintis tokią kaip jo reputaciją, daryti ką nors daugiau nei tik pasvajoti apie gražią, penkiolika metų už save jaunesnę moterį? Dėl to jis jau nebuvo tikras. Bet ar po to neprarastų Irenos?
Ar pamažu Irena galėjo liautis domėjusis pasaulio pabaiga, Jėzaus meile, sielų gelbėjimu? Paskutiniuoju metu ji skaitydavo viską, kas tik pakliūdavo į rankas apie bažnyčios Paėmimą.
– Ar gali įsivaizduoti, Reifai, – triumfavo ji, – Jėzus sugrįžta paimti mūsų dar mums esant gyviems?
– O, varge, – žvilgtelėjęs pro laikraščio viršų atsakė jis. – Aš tada pražūčiau.
Jai tai nesukėlė juoko.
– Jei aš nebūčiau tikra dėl to, kas su manimi įvyks, – toliau aiškino ji, – tai labai susirūpinčiau.
– Bet aš žinau, kas įvyktų su manimi, – nesiliovė jis. – Tiesiog numirčiau, pranykčiau, viskas būtų baigta. O tu, aišku, skristum tiesiai į dangų.
Reifordas visai nenorėjo jos skaudinti. Na, pasilinksmino ir tiek. Žmonai nusisukus eiti, jis pakilo ir ją pavijo. Apsukęs į save bandė pabučiuoti, bet ji buvo šalta.
– Nagi, Irena, – paklausė jis, – argi tūkstančiai negautų galo pamatę, kad Jėzus grįžo tik dėl gerų žmonių?
Ji ištrūko iš jo verkdama.
– Kiek kartų aš tau sakiau: „Išgelbėti žmonės nėra geri žmonės, jie…“
– Na, jiems paprasčiausiai buvo atleista, žinau, – pabaigė jis. Savo paties kambaryje pasijuto atstumtas ir įžeistas. Reifordas grįžo į kėdę prie laikraščio.
– Jeigu tu pasijusi geriau, tai džiaugiuosi tavimi, kad gali būti tokia užtikrinta.
– Aš tik tikiu tuo, ką sako Biblija, – atsakė ji.
Jis gūžtelėjo pečiais. Norėjo pasakyti: „Kaip tau gerai“, bet tada ir taip jau bloga situacija dar pablogėtų. Negalima buvo teigti, kad Reifordas nekentė to jos tikrumo, bet, tiesą sakant, jis atrodė daugiau pagrįstas jausmais nei protu. Nesinorėjo to pabrėžti, bet faktas, kad jis pats buvo šviesesnio proto – labiau išprusęs. Tikėjo taisyklėmis, sistemomis, įstatymais, dėsniais — dalykais, kuriuos buvo galima ir matyti, ir girdėti, ir pajusti, ir paliesti.
Jei už viso to buvo Dievas – tai gerai. Aukštesnė valdžia, mylintis asmuo, jėga, kuriai paklūsta gamtos dėsniai, – puiku. Galima giedoti apie tai, melstis dėl to, pasidžiaugti, kad galime būti malonūs kitiems, ir eiti toliau tvarkyti savo reikalų. Bet labiausiai Reifordas bijojo, kad Irenos dėmesys religijai neišblės, tai nebuvo panašu į ankstesnius jos susižavėjimus „Amway“, „Tupperwave“ bei aerobika. Jis neįsivaizdavo jos kitaip, kaip tik einančios nuo durų prie durų ir skaitančios eilutes iš Šventojo Rašto. Aišku, Irena žinojo, kad galėjo tik pasvajoti, jog netrukus jis ja paseks.
Irena tapo tikra fanatike, ir tai kažkokiu būdu leido Reifordui be didelio kaltės jausmo pasvajoti apie Hetę Durhem. Galbūt jis jai ką nors pasakys, ką nors patars, duos kokią mintį tuomet, kai jie abu bėgs per Hitrou oro uostą link taksi stotelės. Galbūt anksčiau. Ar jis sugebės susitvardyti netgi dabar, likus tik kelioms valandoms iki nusileidimo?
–––––––––––––––––––
Pirmojoje klasėje, šalia lango, palinkęs prie savo nešiojamojo kompiuterio, sėdėjo korespondentas. Jis išjungė įrenginį pagalvojęs, kad straipsnį žurnalui parašys vėliau. Trisdešimtmetis Kameronas Viljamsas buvo jauniausias iš visų kada nors buvusių pagrindinių prestižinio „Global Weekly“ žurnalo korespondentų. Visų kitų veteranų apmaudui, jis arba aplenkdavo juos parašydamas pirmas, arba būdavo paskiriamas rašyti apie įdomiausius pasaulio įvykius. Gerbėjai ir tie, kurie stengėsi jį sumenkinti, vadino Kameroną Baku, sakydami, kad jis visada smarkiai kritikuodavo tradicijas ir valdžias. Bakas tikėjo, kad jis, matęs savo akimis keletą labiausiai pasaulį pakeitusių įvykių, gyvena nuostabų gyvenimą.
Prieš metus ir du mėnesius, ruošdamas antraštinę istoriją sausio 1 d. žurnalo numeriui, jis nuvyko į Izraelį pasikalbėti su Chaimu Rozencveigu ir tapo visą pasaulį sukrėtusio įvykio liudininku.
Senyvas Rozencveigas buvo vienintelis, vienbalsiai išrinktas kandidatas „Global Weekly“ žurnalo „Metų naujiena“ rinkimų istorijoje. Žurnalo taryba paprastai nesirinkdavo to, kuris būdavo aiškus kandidatas žurnalo „Time“ „Metų naujienai“. Bet Chaimas Rozencveigas buvo renkamas be svarstymų. Kameronas Viljamsas atėjo į žurnalo darbuotojų susirinkimą pasiruošęs ginti Rozencveigo kandidatūrą arba prieštarauti kokiai nors kitai žvaigždei, kurią, kaip įprasta, bandytų prakišti kiti.
Jis buvo maloniai nustebintas, kai vyriausiasis redaktorius Stivas Plankas pasitarimą pradėjo taip:
– Ar kas iš čia esančiųjų prieštarautų, jei mes pasirinktume chemiką, Nobelio premijos laureatą?
Vyriausieji tarybos nariai pasižiūrėjo vienas į kitą, papurtė galvas ir jau norėjo išeiti.
– Galite sustatyti kėdes eilute, pasitarimas baigtas, – pasakė Bakas ir atsigręžė į redaktorių. – Žinai, Stivai, nenoriu primesti savo nuomonės, bet aš pažįstu tą vaikiną ir jis pasitiki manimi.
– Ne taip greitai, kaubojau, – pertraukė jį varžovas, o po to kreipėsi į Planką. – Tu leisi Bakui tai padaryti?
– Galiu, – Stivas Plankas buvo nepajudinamas. – O kas, jei taip ir padarysiu?
– Tik pagalvojau, kad tai grynai techninis dalykas, na, mokslinė istorija, – sumurmėjo Bako oponentas. – Tam aš paskirčiau korespondentą, rašantį apie mokslą.
– Ir skaitytojas užmigtų beskaitydamas, – atšovė Plankas. – Na, žinai gi, jog korespondentas, rašantis įdomias istorijas, priklauso tai pačiai žurnalistų kategorijai. Be to, tai jau nebėra mokslinė istorija, kaip kad buvo tuomet, kai Bakas pirmą kartą apie ją rašė. Ji turi būti taip papasakota, kad skaitytojas pažintų tą žmogų ir suprastų jo pasiekimo svarbą.
– Tarytum ir taip nebūtų aišku. Na, tai tik pakeitė istorijos įvykių eigą.
– Šiandieną aš paskelbsiu užduotis, – tarė vyriausiasis redaktorius. – Ačiū už tavo gerą norą, Bakai. Manau, kad kiekvienas iš čia esančių taip pat yra pasiruošęs atlikti šią užduotį.
Nuskambėjo pasiryžimo šūksniai, bet Bakas taip pat išgirdo ir nepatenkintųjų spėliones, jog jis taps favoritu. Taip ir atsitiko.
Toks boso pasitikėjimas ir bendradarbių varžymasis su juo dar ryžtingiau nuteikė imtis šios užduoties. Izraelyje Bakas apsistojo karinėje stovykloje ir kalbėjosi su Rozencveigu tame pačiame kibuce, Haifos priemiestyje, kur prieš metus ėmė iš jo interviu.
Rozencveigas, žinoma, buvo kerinti asmenybė, bet svarbiausia buvo jo atradimas ar išradimas, – niekas pakankamai gerai nežinojo, kaip vadinti, tai, kas ir buvo „metų naujiena“. Šis nuolankus žmogus vadino save botaniku, bet iš tiesų jis buvo inžinierius chemikas, sukūręs sintetines trąšas, kurios Izraelio dykumos smėlį pavertė tikru šiltnamiu.
– Jau ištisus dešimtmečius drėkinimas nėra problema, – pasakė senukas. – Problema ta, kaip smėlį paversti derlingu dirvožemiu. Jei pagal mano formulę apdorosime vandenį, tai smėlį dar ir patręšime.
Nors Bakas ir nebuvo mokslininkas, bet turėjo pakankamai žinių, kad išgirdęs šį teiginį linktelėtų galva. Rozencveigo formulė sparčiai darė Izraelį turtingiausia tauta žemėje, gaunančia žymiai didesnį pelną nei jos turtingi naftos kaimynai. Kiekviena žemės pėda vešėjo gėlėmis ir javais tokių rūšių, kurios čia niekad anksčiau nebuvo augintos. Šventoji Žemė tapo eksporto sostine, ir kitų pasaulio tautų pavydui, bedarbystės čia visai nebuvo. Visi klestėjo.
Klestėjimas, kurį sukėlė stebuklingoji formulė, pakeitė Izraelio istorijos kryptį. Plūstelėjus didžiuliam grynųjų pinigų bei išteklių srautui, Izraelis sudarė taiką su visais savo kaimynais. Laisva prekyba bei nedideli įvažiavimo į šalį apribojimai leido visiems, mylintiems Izraelį, tuo naudotis. Vienintelis dalykas, kuriuo naudotis jie negalėjo, buvo formulė.
Bakas netgi neprašė to seno žmogaus, kad jis atskleistų formulę ar sudėtingą jos apsaugos nuo potencialių priešų procedūrą. Jau pats faktas, kad jis turėjo apsistoti karinėje stovykloje, liudijo apsaugos svarbą. Paslapties išsaugojimas Izraelio valstybei garantavo valdžią ir nepriklausomybę. Niekuomet dar Izraelis nesimėgavo tokia ramybe. Sienų apjuostas Jeruzalės miestas dabar buvo tik simbolis, sveikinantis kiekvieną, trokštantį taikos.
Senoji gvardija tikėjo, kad Dievas atlygino jiems ir kompensavo už šimtmečiais trukusius persekiojimus.
Chaimas Rozencveigas buvo žinomas visame pasaulyje ir gerbiamas savo šalyje. Didžiųjų valstybių lyderiai ieškojo progų išvilioti jį iš šalies, todėl jo apsaugos sistema buvo tokia pat sudėtinga kaip ir valstybės vadovų. Dėl šio naujo atradimo Izraeliui tapus vienu iš pasaulio ekonomikos lyderių, tautos vadovai nesielgė neapgalvotai. Pagrobtas ir kankinamas Rozencveigas galėjo būti priverstas atskleisti paslaptį, ir tada ji lygiai taip pat apverstų aukštyn kojom bet kurią kitą pasaulio tautą.
Įsivaizduokite, ką formulė galėjo padaryti, jei būtų pritaikyta veikti plačiojoje Rusijos tundroje. Ar galėjo sužydėti regionai, kuriuos daugumą metų laiko dengė sniegas? Ar tai buvo raktas, galintis prikelti daugiamilijoninę tautą po to, kai buvo išskaidyta Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga?
Rusija tapo didžiulę erdvę užimančiu milžinu su iššvaistyta ekonomika bei pasenusia technologija. Viskas, ką tauta turėjo, buvo karinė jėga, ir kiekvienas sutaupytas rublis buvo investuojamas į ginkluotę. Perėjimas nuo rublio prie euro šioje kenčiančioje tautoje taip pat nevyko sklandžiai.
Visų pasaulio finansų paskirstymas į tris didžiausias valiutas truko kelerius metus, bet pasikeitimui įvykus dauguma buvo laimingi. Visa Europa ir Rusija vertėsi tik eurais. Azija, Afrika ir Vidurinieji Rytai vertėsi jena. Šiaurės ir Pietų Amerikoje bei Australijoje vyravo doleris. Minėtasis veiksmas visas valstybes vedė prie vienos visuotinės valiutos, bet tos tautos, kurios nenoriai sutiko pakeisti savo valiutą vieną kartą, nenorėjo tai vėl pakartoti.
Rusija, nusivylusi, kad neturi naudos iš Izraelio sėkmės bei apsisprendusi užvaldyti ir okupuoti Šventąją Žemę, vidury nakties surengė ataką prieš Izraelį. Išpuolis buvo pavadintas „Rusijos Pearl Harboru“. Kai tai įvyko, Bakas buvo Haifos priemiestyje, atvykęs pas Chaimą Rozencveigą imti interviu. Į šį regioną rusai pasiuntė tarpžemynines balistines raketas ir atominiu ginklu nešinus kovinius bombonešius „Mig“. Raketų bei kovinių galvučių skaičius aiškiai rodė, kad jų misija buvo visiškai sunaikinti Izraelį.
Sakyti, kad Izraelį užklupo nepasiruošusį, kaip rašė Kameronas Viljamsas, buvo tas pats kaip sakyti, jog Didžioji kinų siena ilga. Tuomet, kai Izraelio radarai atpažino lėktuvus, šie jau buvo tiesiog virš galvų. Skubotas Izraelio kreipimasis dėl paramos į artimiausias kaimynes bei Jungtines Valstijas kaitaliojosi su reikalavimais sužinoti apie oro erdvės pažeidėjų ketinimus. Ir jei pagaliau Izraelis ir jo sąjungininkai būtų suruošę bent kažką panašaus į gynybą, rusų jau būtų atsiradę daugiau nei šimtas prieš vieną.
Teliko keletas akimirkų iki sunaikinimo pradžios. Daugiau nebebus jokių derybų, nebus ir prašymų pasidalyti Izraelio turtais su šiaurės ordomis. Jei rusai tenorėjo pagąsdinti ir įbauginti, jie nebūtų paleidę į orą tiek raketų. Lėktuvai dar galėjo grįžti, bet raketos jau buvo nutaikytos.
Taigi tai nebuvo tik didžiulis surežisuotas spektaklis, skirtas parklupdyti Izraelį. Jokio perspėjimo būsimoms aukoms. Negaudamas jokio paaiškinimo, kodėl kariniai lėktuvai kerta sienas ir artėja prie jo teritorijos, Izraelis buvo priverstas gintis, puikiai suprasdamas, kad jau pirmas sviedinys tiesiog nušluos valstybę nuo žemės paviršiaus.
Kaukiant sirenoms, radijui ir televizijai transliuojant nelaimės pranešimus paskubomis paruoštose apžvalgose, Izraelis gynėsi nuo to, kas tikrai buvo paskutinį kartą istorijoje. Pirmoji Izraelio „žemė-oras“ raketų salvė pasiekė taikinius: dangų nušvietė oranžiškai geltoni ugnies kamuoliai. Bet tai mažai tepristabdė rusų puolimą, nuo kurio nebuvo kaip apsiginti.
Tie, kurie žinojo, ko galima laukti, ir matė tai, ką rodė radaro ekranai, lauke aidinčius kurtinančius sprogimus vadino rusų atakos pradžia. Kiekvienas karo vadas, žinantis kas artėja, tikėjosi bet kurią sekundę pranykti iš tos nelaimės vietos, kol salvė pasieks žemę ir žmones.
Iš to, ką girdėjo ir matė karinėje stovykloje, Bakas Viljamsas žinojo, kad galas arti. Pasprukti iš čia jis negalėjo. Bet, kol naktis švietė kaip diena ir nesiliovė siaubingi, kurtinantys sprogimai, niekas ant žemės nenukentėjo. Pastatas drebėjo, girgždėjo ir cypė. Ir vis dėlto į jį nebuvo pataikyta.
Lauke šimtai karinių lėktuvų krito žemėn, išrausdami didžiulius kraterius bei išsviesdami nuolaužas aukštai į orą. Tačiau ryšių linijos veikė. Joks vadovavimo punktas nebuvo nugriautas. Jokių pranešimų apie lavonus. Niekas dar nebuvo sugriauta.
Ar tai buvo koks nors žiaurus pokštas? Pirmosios Izraelio raketos tikrai numušė rusų kovinius lėktuvus bei susprogdino raketas taip aukštai, kad šie nepadarė jokios žalos ant žemės. Bet kas atsitiko kitoms karinėms Rusijos oro pajėgoms? Radaras rodė, kad jie pasiuntė vos ne visus turimus lėktuvus, beveik nieko nepalikdami gynybai. Tūkstančiai lėktuvų krito ant labiausiai apgyvendintų mažos šalies miestų.

Triukšmas ir ūžesys tęsėsi, o sprogimai buvo tokie siaubingi, kad kiekvienas net patyręs karo vadas sėdėjo užsidengęs veidą ir šūkčiojo iš siaubo. Bakas visada norėjo būti arti fronto linijos, bet jo savisaugos instinktas dabar veikė visu pajėgumu. Jis nė kiek neabejojo jis žinojo, kad mirs, ir jį užplūdo keisčiausios mintys: „Kodėl jis niekada nevedė? Ar liks nors dalis jo palaikų, kuriuos tėvas ir brolis galės identifikuoti? Ar yra Dievas? Ar mirtis – tai galas?“
Bakas pasilenkė po staleliu su aparatūra, nustebintas staiga apėmusio noro kūkčioti. Karo garsai ir vaizdai visai nebuvo tokie, kokius manė juos esant. Jis įsivaizdavo save žvelgiantį į veiksmą iš saugios vietelės ir užrašinėjantį savo atmintin vykstančią dramą.
Likus kelioms minutėms iki žydų tautos išnaikinimo pradžios, Bakas suprato, kad būdamas viduje jis lygiai taip pat mirs kaip ir būdamas lauke. Jis nejautė noro pademonstruoti savo drąsą, tik įvertino situacijos unikalumą. Šiame poste jis būtų vienintelis žmogus, matęs ir žinojęs, kas jį nužudė. Bakas pakilo ant staiga guminėmis tapusių kojų, norėdamas eiti link durų. Atrodė, kad niekas jo nepastebėjo ir nenorėjo įspėti. Tarsi visi būtų buvę pasmerkti myriop.
Bakas pastūmė duris ir turėjo užsidengti akis nuo akinančio švytėjimo. Visas dangus liepsnojo. Vis dar girdėjosi viršgarsinių lėktuvų kauksmas garsesnis už ugnies triukšmą, bei kartas nuo karto sprogstančios raketos, kurios nušviesdavo dangų naujais ugnies pliūpsniais. Jis stovėjo apimtas siaubo ir nuostabos, matydamas, kaip didžiulės karinės mašinos krito visame mieste, atsitrenkdamos į žemę ir degdamos. Bet jos krito tarp pastatų bei apleistose gatvėse ir laukuose. Joks atominis sprogimas nenugriaudėjo atmosferoje, o Bakas prakaituodamas stovėjo karštyje siera aptekusiu veidu. Kas gi čia pagaliau vyko?
Po to ėmė kristi ledo gabalai ir kruša, tokia stambi kaip golfo kamuoliukai, ir Bakas buvo priverstas užsidengti galvą švarku. Žemė aimanavo ir drebėjo parversdama jį ant asfalto. Gulėdamas veidu ant jos tarp ledo gabalų juto, kaip ant jo lijo lietus. Bet netikėtai ėmė girdėtis vien ugnies traškesys danguje, ir liepsnos, besileisdamos žemyn, pradėjo blėsti. Po dešimties perkūniško triukšmo minučių ugnis išsisklaidė. Liepsnų šviesa pranyko lygiai taip pat greitai, kaip ir buvo atsiradusi. Tyla apgaubė žemę.
Kai, papūtus švelniam vėjeliui, dūmų debesys palengva nuplaukė, vėl pasirodė tamsiai mėlynas nakties dangus, o žvaigždės taikiai švietė, tarsi nieko nepaprasto ir nebūtų įvykę.
Bakas pasuko atgal link pastato, užsimetęs savo purviną odinį švarką ant rankos. Durų rankena dar buvo karšta, o karo vadai viduje dejavo ir drebėjo. Veikė radijas, perduodamas Izraelio pilotų pranešimus. Jie laiku nesugebėjo pakilti į orą ir negalėjo nieko daugiau padaryti, kaip tik stebėti rusų oro antpuolio susinaikinimą.
Stebuklas, tačiau visame Izraelyje nebuvo nė vieno nukauto. Jei būtų buvę kitaip, tai Bakas tikėtų, jog kažkaip, klaidingai suveikus elektronikai, raketos ir lėktuvai sunaikino vieni kitus. Liudytojai pranešinėjo, jog tai buvo tikra ugnies audra su lietumi ir kruša bei žemės drebėjimu. Visa tai kartu ir pavertė niekais visas puolančiųjų pastangas.
Ar tai galėjo būti dieviškai numatytas meteorų lietus? Galbūt. Bet ką tada pasakyti apie šimtus ir tūkstančius degančių, susisukusių, išsilydžiusių plieno gabalų, visu svoriu krentančių žemėn Haifoje, Tel Avive, Jeruzalėje ir netgi Betliejuje? Šie geležies luitai truputį apgriovė senąsias sienas, bet ne tiek daug, kad nutrenktų nors vieną gyvą padarą. Dienos šviesoje paaiškėjo, jog rusai turėjo sąjungininkų Vidurio Rytų tautose, visų pirma Etiopijoje ir Libijoje. Šių šalių karinės oro pajėgos taip pat dalyvavo antpuolyje.
Tarp griuvėsių Izraelis rado degią medžiagą, kurią bus galima naudoti degalams ir taip išsaugoti gamtinius išteklius daugiau nei šešerius metus. Specialios darbo grupės varžėsi su maitvanagiais dėl negyvų priešų kūnų, neleisdamos jiems supūti atvirame ore bei apsaugodamos tautą nuo ligų.
Bakas viską atsiminė taip ryškiai, tarsi tai būtų buvę vakar. Jei nebūtų ten buvęs pats ir visa tai matęs, niekada tuo nepatikėtų. Be to, jam reikėjo turėti žymiai daugiau ryžto, kad tuo įtikintų ir bet kurį „Global Weekly“ skaitytoją.
Redaktoriai ir skaitytojai, žinoma, turėjo savų šio fenomeno paaiškinimų, bet Bakas galbūt tik pats sau prisipažino, kad tą dieną jis tapo tikinčiu į Dievą žmogumi. Žydų mokslininkai parodė vietas Biblijoje, kuriose buvo kalbama apie tai, kaip Dievas sunaikino Izraelio priešus ugnimi, žemės drebėjimu ir kruša. Bakas buvo pritrenktas, kai trisdešimt aštuntame ir trisdešimt devintame Ezechielio knygos skyriuose perskaitė apie didžiulį priešą iš šiaurės, užpuolantį Izraelį kartu su Persija, Libija ir Etiopija. Maža to, stebėtinai teisinga buvo tai, kad Raštai pranašavo apie sudužusios karo ginkluotės panaudojimą kurui bei apie priešo kareivių kūnus, kapojamus paukščių ar laidojamus didžiuliuose bendruose kapuose.
Bako draugai krikščionys norėjo, kad jis žengtų kitą žingsnį ir pradėtų tikėti Kristumi, ypač dabar, kai tikrai buvo dvasiškai sustyguotas. Tačiau Bakas nebuvo pasiruošęs taip toli žengti, nors po to įvykio jis buvo jau ne tas pats asmuo ir visai kitoks žurnalistas. Dabar jam nebuvo nieko brangesnio už įsitikinimą.
––––––––––––––––––––––––––––––
Dar neįsitikinęs, ar jis turi kam nors pasakyti apie savo tikruosius ketinimus, kapitonas Reifordas Stylas jautė nenugalimą norą pamatyti Hetę Durhem tiesiog šią akimirką. Jis atsisegė saugos diržus ir, išeidamas iš kabinos, stumtelėjo piloto padėjėjo petį.
– Autopilotas vis dar įjungtas, Kristoferi, – pasakė jis, kai jaunuolis krustelėjo kėdėje ir pasitaisė ausines. – Prieš pakylant saulei pasivaikščiosiu.
Kristoferis pašnairavo ir apsilaižė lūpas.
– Man visai neatrodo, kad jau saulėtekis, kapitone.
– Na, už valandos ar dviejų. Bet einu pažiūrėti, ar kas nors kruta.
– Rodžeri, jei kruta, pasakyk, kad juos sveikina Krisas.
Reifordas prunkštelėjęs linktelėjo. Atidarė kabinos duris, ir Hetė Durhem vos jo nepartrenkė.
– Nereikėjo net belsti, – pasakė jis. – Aš ateinu.
Vyriausioji skrydžio instruktorė nustūmė jį į virtuvės koridorių, bet jos elgesyje nebuvo jokios aistros. Hetės pirštai mėšlungiškai gniaužė jo ranką, o kūnas drebėjo tamsoje.
– Hete…
Ji prispaudė Reifordą atbulą prie virtuvės sienos, veidu prisikišdama prie pat jo veido. Jei ji nebūtų taip aiškiai įbauginta, jam tai būtų net patikę ir atsidėkodamas ją apkabintų. Hetei bandant kalbėti, jos keliai virpėjo, o balsas skambėjo isteriškai.
– Trūksta žmonių, – vos girdimai ištarė ji, nuleisdama galvą ant jo krūtinės.
Jis paėmė ją už pečių ir pabandė atitraukti, bet ši nesileido.
– Ką sakai?..
Dabar ji kūkčiojo, visiškai savęs nekontroliuodama.
– Visos krūvos žmonių paprasčiausiai nėra.
– Hete, šis lėktuvas yra didelis. Jie nuėję į tualetus ar…
Ji palenkė jo galvą, kad galėtų kalbėti tiesiai jam į ausį. Nepaisant verksmo, Hetė labai stengėsi būti suprasta:
– Sakau tau, aš buvau visur, ir trūksta kelių dešimčių žmonių.
– Hete, vis dar tamsu. Mes rasime…
– Aš ne beprotė! Patikrink pats! Visame lėktuve yra pranykusių žmonių!
– Tai pokštas. Jie slepiasi, norėdami…
– Rėjau! Jų batai, kojinės ir drabužiai, viskas likę. O žmonių nėra!
Hetė išsisuko iš jo glėbio ir atsiklaupusi kampe ėmė tyliai verkti. Reifordas norėjo ją paguosti, parodyti, kad vis dar pasitiki ja, ar paprašyti Kriso pereiti su juo per lėktuvą. Labiau už viską dabar jis norėjo tikėti, kad moteris pamišusi. Bet ji, matyt, žinojo geriau ir nenorėjo jo apmulkinti. Buvo aišku: ji tikrai tikėjo, jog žmonės pranyko.
Savo kabinoje jis buvo snūstelėjęs. Gal ir dabar dar miegojo? Stipriai įkando sau į lūpą ir net šoktelėjo iš skausmo. Taigi jis buvo visiškai pabudęs. Reifordas įžengė į pirmos klasės saloną, kuriame senyva moteris pasibaisėjusi sėdėjo nužerta priešaušrio spalvų, laikydama savo vyro marškinėlius ir trumpikes.
– Kas gi čia vyksta? – sakė ji. – Haroldai?
Reifordas peržvelgė likusią lėktuvo pirmos klasės salono dalį. Dauguma keleivių vis dar miegojo, taip pat snaudė ir jaunas vyras prie lango, pasidėjęs nešiojamąjį kompiuterį ant stalelio. Bet kelios vietos iš tikrųjų buvo tuščios. Kai Reifordo akys priprato prie blankios šviesos, jis plačiais žingsniais nuskubėjo prie laiptų. Jau buvo belipąs žemyn, kai moteris jį pašaukė:
– Pone, mano vyras…
Reifordas pridėjo pirštą prie lūpų ir sušnibždėjo:
– Žinau. Mes juos rasime. Aš tuoj sugrįšiu.
„Kokia nesąmonė“! – pagalvojo jis leisdamasis ir šalimais pajuto esant Hetę.
– Mes juos rasime? – Hetė sugriebė jam už peties, ir jis sulėtino žingsnius. – Ar aš turiu nueiti į kabiną įjungti apšvietimą?
– Ne, – sušnibždėjo jis. – Kuo mažiau žmonių tai dabar žinos, tuo geriau.
Reifordas norėjo būti stiprus, turėti atsakymus, būti pavyzdžiu ir komandai, ir Hetei. Bet nusileidęs į žemesnį aukštą, jis jau žinojo, kad likusi skrydžio dalis bus chaotiška. Reifordas buvo persigandęs kaip ir visi kiti. Peržvelgęs tuščias vietas, jis vos nepradėjo panikuoti. Grįžęs į slaptą vietelę už pertvaros, delnu nestipriai brūkštelėjo sau per skruostą.
Ne, tai nebuvo juokas, pokštas ar sapnas. Kažkas buvo siaubingai ne taip, ir nuo to niekur nepasislėpsi. Net jei jis ir nepraras savitvardos, vis tiek bus nemažai sumaišties ir siaubo. Niekas kapitono neparuošė tokiam atvejui, o jis bus tas, į kurį visi žiūrės. Bet kodėl? Kam gi jis turėjo būti pasiruošęs?
Vienas, po to kitas keleivis pradėjo verkti suvokę, jog šalia sėdėję žmonės tiesiog išnyko, palikę savo drabužius. Likusieji verkė, šaukė ir šokinėjo iš savo kėdžių. Hetė apkabino Reifordą iš užnugario ir rankomis taip stipriai suspaudė krūtinę, kad jis vos begalėjo kvėpuoti.
– Reifordai, kas gi tai?
Jis išsinėrė iš jos rankų ir atsigręžęs tarė:
– Hete, paklausyk. Aš žinau lygiai tiek pat kiek ir tu. Bet mums reikia nuraminti šiuos žmones ir kaip nors nusileisti ant žemės. Aš paruošiu kokį nors pranešimą, o tu su savo žmonėmis susodink keleivius į jų vietas. Gerai?
Ji linktelėjo, bet neatrodė, kad jai viskas gerai. Kai Reifordas palikęs ją nuskubėjo į pilotų kabiną, už nugaros išgirdo jos šauksmą. „To per daug nuraminti keleiviams“, – pagalvojo jis ir apsisukęs pamatė Hetę klūpančią tarp eilių. Ji buvo pakėlusi sportinį švarkelį, kelnes ir kaklaraištį kartu. Ant grindų prie jos kojų tebegulėjo vyriškos trumpikės. Hetė desperatiškai pasuko švarkelį blankios šviesos link ir perskaitė kortelę su užrašytu vardu. 99
– Tonis! – sušuko ji. – Tonis dingo!
Reifordas pastvėrė iš jos drabužius ir nusviedė juos už pertvaros. Pakėlė ją už alkūnių ir nustūmė į šoną, kad nematytų keleiviai.
– Hete, iki nusileidimo liko ne viena valanda. Mes negalime skristi lėktuvu, pilnu isteriškų žmonių. Aš paruošiu pranešimą, o tu atliksi savo darbą. Ar padarysi?
Hetė linktelėjo, tačiau jos žvilgsnis nieko nesakė. Jis privertė ją pažvelgti jam į akis.
– Ar padarysi tai? – vėl paklausė.
Ji vėl linktelėjo.
– Reifordai, ar mes mirsime?
– Ne, – atsakė jis. – Tuo tai aš esu tikras.
Iš tiesų jis jau dėl nieko nebuvo tikras. Iš kurgi galėjo žinoti? Turbūt jam būtų lengviau, jei užsidegtų variklis ar netgi jei skrydis taptų nevaldomas. Kristi į vandenyną būtų buvę geriau nei šis nelemtas atsitikimas. Bet kaip jam nuraminti žmones tokioje baisioje situacijoje?
Dabar išjungtas keleivių salono apšvietimas nebuvo naudingas, ir Reifordas džiaugėsi galėdamas patikėti Hetei ypatingą užduotį.
– Nežinau, ką sakysiu, – prabilo jis, – bet tu uždek šviesas, kad galėtume tiksliai surašyti esančius ir dingusius žmones, o po to atnešk daugiau tų deklaracijų lapų atvykstantiems iš užsienio.
– Kokiam tikslui?
– Padaryk tai. Paruošk jas.
Reifordas nežinojo, ar teisingai pasielgė palikdamas Hetę atsakingą už visus keleivius bei komandą. Bėgdamas laiptais į viršų jis pamatė kitą isteriškai rėkiančią skrydžių instruktorę. Dabar tik vienintelis Kristoferis pilotų kabinoje nežinojo, kas vyksta. Bet blogiausia buvo tai, kad jis Hetei pasakė, jog — kaip ir ji — nežino, kas dedasi.
Siaubingiausia tiesa ta, kad jis viską labai gerai žinojo. Irena buvo teisi. Jis ir dauguma keleivių buvo tiesiog palikti.

2 skyrius

Kameronas Viljamsas pabudo, kai prieš jį esančioje eilėje sėdėjusi senyva moteris pašaukė pilotą. Šis liepė jai patylėti, ir ji atsigręžusi žvilgtelėjo į Baką. Jis perbraukė pirštais per savo ilgus šviesius plaukus ir prisivertė nusišypsoti.
– Mamyt, ar kas nors atsitiko?
– Mano Haroldas… – ištarė ji.
Įlipus į lėktuvą, Bakas padėjo senam žmogui į aukštai esančią lentyną pasidėti vilnonį švarką ir fetrinę skrybėlę. Haroldas buvo neaukštas guvus vyriškis, avėjęs mokasinais iš odos skiautelių ir trumpomis rudomis kelnėmis. Buvo apsivilkęs marškinėlius iš verstos odos bei užsirišęs kaklaraištį. Senukas buvo bepradedąs plikti, ir Bakas pamanė, kad jam vėl prireiks skrybėlės, kai bus įjungti oro kondicionieriai.
– Ar jam ko nors reikia?
– Jis dingo!
– Atsiprašau?
– Jis pranyko!
– O, esu įsitikinęs, kad, kol jūs miegojote, jis nutipeno į tualetą.
– Ar negalėtumėte to patikrinti už mane? Ir paimkite su savimi antklotą.
– Ponia?
– Bijau, kad jis išėjo neapsirengęs. Jis tikintis žmogus ir nuogas jausis labai nepatogiai.
Bakas šyptelėjo pastebėjęs skausmingą moters veido išraišką. Perlipo per miegantį jo eilėje vadybininką, kuris buvo gerokai viršijęs leistiną alkoholinių gėrimų ribą, ir pasilenkė paimti iš senyvos moters antklotą. Iš tikrųjų Haroldo drabužiai gulėjo sumesti mažu kauburėliu ant jo sėdynės, o akiniai ir klausos aparatas buvo ant viršaus. Trumpikės tebekarojo ant krašto, nutįsusios link batų ir kojinių. „Vulgaru, – pagalvojo Bakas. – Kodėl senukui taip atsitiko?“ Jis prisiminė draugą mokykloje, sirgusį kažkokia epilepsijos forma, dėl kurios kartais prarasdavo sąmonę, nors tuo metu atrodydavo visiškai sveikas. Jis galėdavo viešai nusiauti batus ir kojines ar išeiti iš tualeto su atsegtais drabužiais.
– Ar jūsų vyras yra sirgęs epilepsija?
– Ne.
– Vaikščiojo miegodamas?
– Ne.
– Aš tuojau sugrįšiu.
Pirmos klasės tualetai buvo neužimti, bet, pradėjęs eiti link laiptų, Bakas praėjime tarp kėdžių eilių jis sutiko keletą kitų keleivių.
– Atsiprašau, – pasakė jis, – aš ieškau vieno žmogaus.
– O kas jų neieško?! – atsakė moteris.
Bakas prasistūmė pro kelis žmones ir pamatė eilę prie tualetų biznio klasėje. Pro jį, netardamas nė žodžio, praėjo pilotas ir tuojau pat į Baką kreipėsi vyriausioji skrydžio instruktorė:
– Pone, turiu jūsų paprašyti sugrįžti į savo vietą bei prisisegti saugos diržą.
– Aš ieškau…
– Kiekvienas ko nors ieško, – tarė ji. – Mes viliamės, jog po kelių minučių galėsime suteikti daugiau informacijos. O dabar, — prašau.
Ji palydėjo žvilgsniu einantį link laiptų Baką ir tuoj pralenkė jį lipdama iš karto per du laiptelius.
Vidury laiptų Bakas atsigręžė ir apžvelgė visą vaizdą. Buvo vidurnaktis ir, dievulėliau, užsidegus vidaus apšvietimui, jį nukrėtė šiurpas. Visas lėktuvas buvo pilnas žmonių, be žado stovinčių su drabužiais rankose arba šaižiai rėkiančių, kad ko nors trūksta.
Kažkaip Bakas susivokė, jog tai ne sapnas, ir pajuto tą patį jį apėmusį siaubą kaip ir tada, belaukiant mirties Izraelyje. Ką jis pasakys Haroldo žmonai? „Tu ne vienintelė? Daug žmonių paliko savo drabužius ant sėdynių?“
Jam beskubant į savo kėdę protas atminties saugyklose ieškojo ko nors, ką jis būtų skaitęs, matęs ar girdėjęs apie technologijas, galinčias paimti žmones iš jų drabužių taip, kad jie pranyktų iš ganėtinai saugios aplinkos. Ar tie, kurie tai padarė, buvo lėktuve? Ar pagrobėjams pakaks tų, kuriuos pagrobė, ar bus kita pranykimų banga? Ar jis taps auka? Kur jis atsidurs?
Kai Kameronas Viljamsas vėl lipo per savo miegantį bendrakeleivį, atrodė, kad baimė pasklidusi po visą salę. Jis atsistojo į savo vietą ir persisvėrė per priešakinės kėdės atlošą.
– Atrodo, jog trūksta ne vieno žmogaus, – pasakė jis senutei. Buvo matyti, kad ji jautėsi lygiai taip pat nieko nesuprantanti bei išsigandusi kaip ir jis.
Jis atsisėdo kaip tik tada, kai kapitonas per vietinės komunikacijos sistemą perdavė žinią keleiviams. Davęs nurodymą visiems užimti savo vietas, jis paaiškino:
– Aš paprašysiu skrydžio instruktorių patikrinti visus tualetus, kad galėtume suskaičiuoti keleivius. Po to paprašysiu instruktorius išdalyti atvykstančiųjų iš užsienio sąrašus. Jei jūsų dalyje ko nors trūksta, norėčiau, kad užpildytumėte lapą jo arba jos vardu ir išvardytumėte visas, kokias tik žinote, smulkmenas apie savo dingusį bendrakeleivį, pradedant gimimo data ir taip toliau.
Esu tikras, jog suprantate, kokioje keblioje situacijoje esame. Tie lapai padės mums sužinoti trūkstamų keleivių skaičių ir galėsime tai perduoti vadovybei. Mano pirmasis pilotas, ponas Smitas, pabandys greitai suskaičiuoti tuščias vietas. O aš pamėginsiu susisiekti su „Pan-Continental“. Tačiau turiu jums pranešti, jog mūsų koordinatės labai apsunkina radijo ryšį su žeme. Net šiame palydovų amžiuje mes esame gana izoliuotoje erdvėje. Kai tik ką nors sužinosiu, būtinai jums perduosiu. Dėkoju jums už bendradarbiavimą bei susitvardymą.
Bakas stebėjo, kaip pirmasis pilotas be kepurės išraudęs išlėkė iš kabinos. Jis nuskubėjo vienu taku į priekį ir grįžo atgal kitu, akimis perbėgdamas nuo sėdynės prie sėdynės, o skrydžio instruktoriai dalijo lapus.
Šalia Bako sėdėjęs keleivis atrodė kvailokai, kai instruktorius jo paklausė, ar šioje dalyje ko nors trūksta.
– Trūksta? Ne. Šioje dalyje, be manęs, nieko daugiau nėra.
Nė kiek nesijaudindamas jis vėl susirietė į kamuolį miegoti toliau.
––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––
Praėjo tik kelios minutės, kol pirmasis pilotas buvo išėjęs. Reifordas vėl išgirdo jo raktą krebždant kabinos duryse, ir šios garsiai atsilapojo. Kristoferis krito į savo fotelį neužsisegdamas saugos diržo ir sėdėjo susiėmęs galvą rankomis.
– Kas čia vyksta, Rėjau? – jaudinosi jis. – Turime apie šimtą dingusių žmonių, ir nieko daugiau, išskyrus jų drabužius, neliko.
– Tiek daug?
– Na, taip, tarsi būtų geriau, jei dingtų penkiasdešimt. Kaipgi mes, po galais, paaiškinsime tai, kad leidžiamės su mažiau keleivių nei pakilome?
Vis dar užsiėmęs radiju Reifordas papurtė galvą, bandydamas susisiekti su kuo nors, bet kuo, Grenlandijoje ar kokioje kitoje saloje vandenų platybėse. Bet jie buvo per daug izoliuotoje vietoje, kad surastų bent žinias transliuojančią radijo stotį. Pagaliau jam pavyko užmegzti ryšį su „Konkordu“, skrendančiu už kelių mylių priešinga kryptimi. Jis linktelėjo Kristoferiui, kad šis užsidėtų ausines.
– Ar turite pakankamai kuro grįžti atgal į Valstijas? – paklausė „Konkordo“ pilotas.
Reifordas žvilgtelėjo į Kristoferį, šis linktelėjo ir sušnibždėjo:
– Mes pusiaukelėje.
– Galiu pasiekti Kenedžio oro uostą Niujorke, – tarė Reifordas.
– Pamiršk tai, – buvo atsakyta. – Niekas nesileidžia Niujorke. Du nutūpimo takai vis dar veikia Čikagoje. Mes ten ir vykstame.
– O mes iš ten skrendame. Ar negalime nusileisti Hitrou oro uoste Londone?
– Ne. Uždarytas.
– Paryžiuje?
– Žmogau, turite grįžti ten, iš kur išvykote. Mes išvykome iš Paryžiaus prieš valandą, gavome žinutę apie tai, kas vyksta, ir mums buvo nurodyta skristi tiesiai į Čikagą.
– O kas gi vyksta?
– Jei jūs nežinote, tai kodėl pasiuntėte nelaimės signalą?
– Pas mus tokia situacija, kad net nesinori apie tai kalbėti.
– Ei, drauguži, ar žinai, jog tai vyksta visame pasaulyje.
– Ne, aš nežinau, – atsakė Reifordas. – Papasakok man.
– Jums trūksta keleivių, ar ne?
– „Konkorde“ daugiau nei šimto.
– Oho! Mes netekome beveik penkiasdešimties.
– Ką jūs dėl to manote, „Konkorde“?
– Pirmasis dalykas, apie kurį pagalvojau, – tai savaiminis užsidegimas, bet nebuvo jokių dūmų. Jokio kvapo. Tie žmonės tiesiog materialiai išnyko. Vienintelis dalykas, su kuriuo galiu palyginti šį reiškinį, tai „Star Trek“ šou, kur žmonės buvo išmaterializuojami ir įmaterializuojami atgal. Jie nukrisdavo toje pačioje vietoje.
– Aš tai, žinoma, norėčiau savo žmonėms pasakyti, kad jų mylimieji atsiras lygiai taip pat greitai ir saugiai, kaip kad pranyko, – tarė Reifordas.
– Bet tai nėra blogiausia, „Pan Heavy“. Žmonių dingo visur. Arli oro uostas neteko lėktuvų srautų bei tvarkos reguliuotojų. Kai kurie laineriai liko be skrydžių komandų. Ten, kur šiuo metu diena, yra mašinų sangrūdos, visur chaosas. Lėktuvai ant žemės bei pagrindiniuose oro uostuose.
– Vadinas, tai įvyko akimirksniu?
– Visur vienu metu, truputį daugiau nei prieš valandą.
– Aš vos nepagalvojau, kad tai įvyko tik šiame lėktuve. Kokios nors dujos ar kas nors klaidingai suveikė.
– Kad tik jūs esate išrinktieji, ar ne?
Reifordas pajuto sarkazmą.
– Suprantu, ką nori pasakyti, „Konkorde“. Turiu pripažinti, kad įvyko kažkas, ko mes niekada iki šiol nebuvome patyrę.
– Ir tikrai nenorėsime tai patirti dar kartą. Aš vis sau sakau, kad tai tik blogas sapnas.
– Košmaras.
– „Pan Heavy“, bet taip nėra, ar ne?
– Ką jūs pasakysite savo keleiviams, „Konkorde“?
– Neturiu supratimo. O jūs?
– Tiesą.
– Žalos dabar tai nepadarys. Bet kokia yra tiesa? Ką mes žinome?
– Na, tai tikrai ne palaiminimas.
– Gerai parinkote žodžius, „Pan Heavy“. Žinai, ką kai kurie žmonės sako?
– „Konkorde“, – tarė Reifordas. – Verčiau tie žmonės būtų danguje, nei kad kokia nors pasaulio jėga darytų triukus su stebuklingais spinduliais.
– Gavome žinutę, jog tai įvyko kiekvienoje šalyje. Pasimatysime Čikagoje?
– Gerai.

Reifordas Stylas pažiūrėjo į Kristoferį, kuris, norėdamas apsukti didįjį monstrą atgal link Valstijų, keitė informaciją prietaisuose.
– Ponai ir ponios, – per mikrofoną pranešė Reifordas. – Mes nesugebėsime nusileisti Europoje. Mes grįžtame į Čikagą. Esame beveik pusiaukelėje nuo mūsų pradžioje numatytos vykimo vietos, taigi neturėsime jokių problemų dėl degalų. Manau, kad tai šiek tiek nuramins jus. Aš pranešiu, kai tik priartėsime pakankamai, kad veiktų telefonai. Iki tol, kol pranešiu, galite nevargti bandydami prisiskambinti.
–––––––––––––––––––––––––––––
Kai per vietinės komunikacijos sistemą vėl pasigirdo kapitono balsas, informuojantis apie grįžimą į Jungines Valstijas, Bakas nustebo lėktuvo salone išgirdęs aplodismentus. Šokiruoti ir apimti siaubo, kaip ir visi kiti, dauguma keleivių buvo iš Valstijų ir norėjo bent jau pažįstamoje aplinkoje išsiaiškinti tai, kas čia vyko. Bakas kumštelėjo savo dešinėje buvusį verslininką:
– Atleisk, drauguži, bet tau reikėtų pabusti dėl to, kas čia vyksta.
Vyras su nieko nesakančia veido išraiška pažvelgė į Baką ir nerišliai pratarė:
– Jei dar nekrentame, tai netrukdyk manęs.
–––––––––––––––––––––––––––––
Kai „Pan Continental 747“ pagaliau vėl buvo Jungtinių Valstijų palydovinio ryšio zonoje, kapitonas Reifordas Stylas susijungė su radijo stotimi, transliuojančia žinias dideliu atstumu, ir sužinojo apie žmonių pranykimo iš visų žemynų mastą. Ryšių linijos buvo perkrautos. Visame pasaulyje dingę nemažai medicinos, technikos bei aptarnavimo sričių darbuotojų. Civilinės pagalbos tarnybos dirbo visu pajėgumu, bandydamos susidoroti su nesibaigiančiomis tragedijomis. Reifordas prisiminė prieš kelerius metus Čikagoje įvykusią elektrinio traukinio avariją. Kaip tuomet dirbo greitosios pagalbos, ugniagesių bei policijos brigados! Dabar jis galėjo tai įsivaizduoti tik tūkstančius kartų padauginęs.
Net žiniasklaidos pranešėjų balsai buvo pilni baimės, nors ir kaip mėgintų tai paslėpti. Pateikta daug nors kiek įmanomų, paaiškinimų, bet visas tokias diskusijas ir netgi bendrą katastrofos panoramą nustelbė praktiniai aspektai. Žmonės iš žinių tenorėjo paprastos informacijos: kaip galima būtų nuvykti ten, kur jie vyko ir kaip galima susisiekti su savo artimaisiais ir sužinoti, kur jie yra. Reifordas gavo nurodymą nusistatyti avarinį skrydžio režimą, kad galėtų tiksliu laiku nusileisti O’Hare oro uoste. Veikė tik du nusileidimo takai ir atrodė, jog kiekvienas didelis lėktuvas šioje šalyje skrido būtent ten. Tūkstančiai žmonių žuvo oro katastrofose bei mašinų sangrūdose. Avarinės pagalbos komandos bandė išvalyti greitkelius, pakilimo ir nusileidimo takus, tuo pat metu apraudodamos pranykusius mylimuosius ir bendradarbius. Viename pranešime buvo sakoma, jog tiek daug taksistų pranyko iš taksi stovėjimo aikštelės O’Hare oro uoste, kad savanoriai atsiųsti patraukti mašinų, kurios buvo paliktos bevažiuojančios su buvusių vairuotojų drabužiais ant sėdynių.
Mašinos, spontaniškai pradingus žmonėms, be abejo, nevaldomos apvirsdavo ar susidurdavo. Avarinės tarnybos personalui sunkiausia buvo nuspręsti, kas pranyko, kas žuvo ir kas buvo sužeistas, o paskui pranešti tai išlikusiems jų giminaičiams.
Pakankamai priartėjus prie O’Hare oro uosto bokšto, kad būtų galima užmegzti su juo ryšį, Reifordas paklausė, ar skrydžių valdymo centras nepabandytų jį telefonu sujungti su namais. Ausinėse pasigirdo juokas.
– Atleiskite, kapitone, bet telefonų linijos taip apkrautos ir telefonus aptarnaujantis personalas taip išretėjęs, kad vienintelė viltis sulaukti gero signalo – tai naudoti telefoną, kur būtų automatinis pakartotinio numerio rinkimo mygtukas.
Reifordas pranešė savo keleiviams apie fenomenalaus reiškinio dydį ir maldavo, kad jie liktų ramūs.
– Šiame lėktuve mes negalime padaryti nieko, kad pakeistume situaciją. Mano lėktuvas jus nuleis ant žemės Čikagoje taip greitai kaip tik įmanoma, kur jūs tikriausiai gausite kai kuriuos atsakymus ir, viliuosi, ten sulauksite reikiamos pagalbos.
––––––––––––––––––––––––––––––
Tik skrydžio metu naudojamas telefonas, įtaisytas priešais Baką Viljamsą buvusios sėdynės nugarėlėje, neturėjo specialaus lizdo prijungti vidiniam kompiuterio modemui, kokius turėjo namuose esantys telefonai. Taigi niekas negalėjo taip paprastai prisijungti prie telefono linijos ir užmegzti ryšį su žeme. Bakas spėjo, kad telefono viduje buvo standartinis prijungimo įtaisas, ir, jeigu pavyktų ten patekti nesugadinant aparato, tai jis galėtų prijungti savo „laptopą“ tiesiai prie ryšio linijos. Jo paties mobilus telefonas tokiame aukštyje neveikė.
Priešais jį, rankomis užsidengusi veidą, šokinėjo ir raudojo Haroldo žmona. Šalia Bako sėdėjęs atsakingas asmuo knarkė. Prieš nusigerdamas tuojau pat po pakilimo, jis kažką pasakė apie svarbų susirinkimą Škotijoje. Ar jį nustebins tai, ką pamatys leisdamasis ant žemės?
Aplink Baką buvę žmonės verkė, meldėsi ir kalbėjo. Skrydžio grupės nariai siūlė užkandžius bei gėrimus, bet tik keli juos priėmė. Pasirinkęs eilėje vietą, kur buvo truputį daugiau erdvės kojoms, Bakas dabar džiaugėsi bent iš dalies pasislėpęs nuo smalsuolių. Jis paėmė iš savo kompiuterio dėžės nedidelį įrankių rinkinėlį, kurio net nesitikėjo kada nors panaudoti, ir ėmėsi telefono.
Nusivylęs, kad netgi aparato viduje nerado modeminės jungties, Viljamsas nusprendė suvaidinti meistrą elektriką. Nusprendęs, jog visos telefono linijos yra tokios pačios spalvos, jis atidarė savo kompiuterį ir nupjovė laidus, einančius prie išorinės jungties. Telefono viduje taip pat nupjovė laidą ir numovė guminį apsauginį apvalkalą. Iš tiesų, keturi vidiniai kompiuterio ir telefono laidai atrodė identiškai. Per keletą minučių jis juos sujungė.
Kompiuteryje Bakas surinko skubią žinutę savo vyriausiajam redaktoriui Stivui Plankui Niujorke, papasakodamas apie tai, kur dabar skrenda: „Aš išklosiu viską, ką žinau, bet esu tikras, jog tai bus tik viena iš daugelio panašių istorijų. Tačiau ši bus bent jau paruošta iškart po įvykio. Ar ji bus naudinga, aš nežinau. Tik manau, kad kartais ir tu, Stivai, gali būti tarp dingusiųjų. Kaip man žinoti? Žinai mano elektroninio pašto adresą. Pranešk, jei vis dar esi su mumis“.
Bakas įrašė žinutę į kompiuterio atmintį ir nustatė modemą siųsti ją rezidentiniu režimu į Niujorką, o pats tuo metu ėmė rašyti straipsnį. LCD ekrano viršuje kas dvidešimt sekundžių žybčiojo pranešimas, informuojantis, kad susijungti su redakcija perkrautoje informacijos magistralėje kol kas neįmanoma. Jis tęsė savo darbą toliau.
Vyriausioji skrydžio instruktorė nustebusi žiūrėjo, kol jis kompiuterio ekrane rašė, kaip suprato tai kas vyko ir kaip tuo metu jautėsi.
– Ką gi jūs čia darote? – paklausė ji, pasilenkusi žvelgdama į susiraizgiusius laidus, einančius nuo jo nešiojamo kompiuterio iki lėktuvo vietinio ryšio telefono. – Aš negaliu jums to leisti!
Jis žvilgtelėjo į jos kortelę su užrašytu vardu.
– Paklausyk, miela Hete, dabar pasaulio pabaiga ar ne pabaiga, kaip tu manai?
– Prašau nesimeilinti, pone. Aš negaliu jums leisti čia sėdėti ir gadinti kaip vandalui oro linijų kompanijos nuosavybę.
– Aš nesielgiu kaip vandalas. Padariau tai tik susidarius avarinei situacijai. Taip turiu nors menkutę viltį užmegzti ryšį, kai šiuo metu nėra jokių kitų galimybių.
– Aš negaliu jums leisti to daryti.
– Hete, ar galiu tau kai ką pasakyti?
– Tik tai, jog tuoj pat sutvarkysite telefoną, kad jis būtų lygiai toks pat, koks buvo iki jūsų brutalaus įsikišimo.
– Aš padarysiu tai.
– Dabar.
– Ne, jokiu būdu.
– Tai vienintelis dalykas, kurio prašau ir, jeigu norite, reikalauju.
– Aš suprantu tai, bet, prašau jūsų, paklausykite.
Šalia Bako sėdėjęs vyras žiūrėjo tai į jį, tai į Hetę. Jis riebiai nusikeikė ir, paėmęs pagalvę, užsidengė ja savo dešinę ausį, kairiąją prispausdamas prie sėdynės atlošo.
Hetė išsitraukė iš kišenės spausdintuvu išspausdintą lapą ir susirado Bako vardą.
– Pone Viljamsai, tikiuosi, kad jūs bendradarbiausite. Nenoriu dėl viso šito eiti ir trukdyti piloto.
Bakas paėmė jos ranką. Ji įsitempė, bet jos neištraukė.
– Ar galime dar nors sekundę pakalbėti?
– Pone, aš nekeisiu savo sprendimo. O dabar malonėkite, lėktuvas pilnas išsigandusių žmonių.
– Ar jūs nesate viena iš jų? – jis vis dar laikė jos ranką.
Ji sučiaupė lūpas ir linktelėjo.
– Ar nenorėtumėte su kuo nors susisiekti? Galiu pasiekti tokius žmones, kurie paskambintų ir praneštų jūsų šeimai, kad jums viskas gerai, ir net galėtų perduoti žinią atgal. Aš dar nieko nesugadinau ir pažadu, jog viską sutvarkysiu taip, kaip ir radau.
– Jūs tai galite?
– Galiu.
– Ir jūs man padėtumėte?
– Be abejo. Duokite man kelis vardus bei telefonų numerius. Aš pasiųsiu tai kartu su tuo, ką ruošiu siųsti į Niujorką, ir primygtinai paprašysiu ką nors paskambinti dėl jūsų ir man pranešti. Nesu užtikrintas, kad pavyks susisiekti, arba jei pavyktų, nežinau, ar jie susisiektų su manimi, bet aš pabandysiu.
– Būčiau dėkinga.
– O ar galite apsaugoti mane nuo kitų, per daug uolių skrydžio instruktorių?
Hetė pabandė šyptelėti.
– Jiems visiems gali prireikti jūsų pagalbos.
– Žinoma, tai ne taip jau paprasta. Nieko neleiskite prie manęs, o man leiskite toliau bandyti.
– Sutarta, – pasakė ji, bet atrodė susirūpinusi.
– Hete, jūs pasielgėte teisingai, – patvirtino jis. — Tokioje situacijoje kaip ši geriau apie save daug negalvoti. Tai aš ir darau.
– Bet, pone, visi esame toje pačioje valtyje. O aš dar turiu ir savo pareigas.
– Jūs turėtumėte sutikti, kad pranykstant žmonėms kai kurios taisyklės paprasčiausiai lekia per bortą.
–––––––––––––––––––––––––––––
Reifordas Stylas pilku veidu sėdėjo kabinoje. Likus pusvalandžiui iki nusileidimo Čikagoje, jis pasakė keleiviams viską, ką žinojo. Milijonų žmonių pranykimas viena akimirka visame Žemės rutulyje baigėsi chaosu, pranokstančiu bet kokį įsivaizdavimą. Jis sakė komplimentus visiems, kurie išliko ramūs ir išvengė isterijų, nors ir gavo pranešimus iš lėktuve buvusių gydytojų, dalijusių validolį kaip saldainius.
Reifordas viską papasakojo taip, kaip buvo, nes kitaip elgtis nemokėjo. Jis suvokė, jog pasakė žmonėms daugiau, negu reiktų pasakyti, jei sugestų variklis ar jo hidraulika, ar netgi nusileidimo ratai. Taip pasielgė todėl, kad tie žmonės, kurių artimieji nepranyko, grįžę į namus galėjo sužinoti, jog šie tapo daugelio vėlesnių tragedijų aukomis.
Kapitonas pagalvojo, bet garsiai neištarė, koks jis dėkingas, kad viskas įvyko jiems būnant ore. Kokia sumaištis jų turėtų laukti žemėje! O čia, tiesiogine to žodžio prasme, jie buvo viršum viso to. Aišku, ir jie susidūrė su panašiomis problemomis. Žmonių buvo dingę visur. Bet, išskyrus sumažėjusią komandą, pranykus trims jos nariams, keleiviai nenukentėjo taip, kaip galėjo nukentėti, jei būtų buvę automobilių kamščiuose kelyje arba jei jis ir Kristoferis būtų tarp pranykusiųjų.
Kai jis, likus kelioms mylioms iki O’Hare, perjungė lėktuvo valdymą į rankinį, pradėjo ryškėti tragedijos padariniai. Visoje šalyje skrydžiai buvo nukreipiami į Čikagą. Lėktuvų nusileidimo tvarka buvo sudaroma atsižvelgiant į jų turimas degalų atsargas. Perskridus rytinę jūros pakrantę, o po to prieš pasukant atgal ir dar ilgokai skrendant virš Atlanto, Reifordui reikėjo pasilikti pirmumo teisę. Paprastai prieš nusileisdamas jis nesusisiekdavo su kontrolės komanda žemėje, tačiau dabar tai rekomendavo skrydžių valdymo centras. Reifordui pranešė, kad matomumas puikus, nepaisant protarpiais atsirandančių dūmų, kylančių nuo apačioje sudužusių lėktuvų. Bet nusileidimas bus rizikingas ir nenuspėjamas dėl to, kad du veikiantys nusileidimo takai pilni lėktuvų. Jie stovėjo išsirikiavę linija abiejose tako pusėse. Visi angarai buvo pilni ir niekas nesiruošė išskristi. Visos, kokios tik įmanoma, antžeminio transporto priemonės buvo pritaikytos nuvežti žmonėms nuo pakilimo takų atgal į stotį.
Bet Reifordui pranešė, kad greičiausiai jo žmonėms – bent jau daugumai iš jų – teks nueiti šį kelią pėsčiomis. Visas likęs personalas buvo kviečiamas padėti, nes oro uosto darbuotojai labai užsiėmę lėktuvų nukreipimu į saugias stovėjimo vietas. Keli autobusai buvo rezervuoti neįgalintiems, senyviems bei skrydžių komandų nariams. Reifordas paskelbė saviesiems, jog jo komanda eis pėsčiomis.
Keleiviai pranešė, kad jiems nepavyko susisiekti su artimaisiais per lėktuvo viduje įmontuotus telefonus. Hetė Durhem papasakojo Reifordui, kad vienas išradingas keleivis pirmoje klasėje kažkokiu būdu prijungė savo kompiuterį prie telefono ir, kol jis kūrė žinutes laikraščiui, kompiuteris automatiškai rinkdavo numerius. Jei tik linija taps laisva, jis bus tas žmogus, kuriam tikrai pavyks prisiskambinti.
–––––––––––––––––––––––––––
Prieš lėktuvui pradėjus leistis Čikagoje, Bakui pavyko šmurkštelėti tik į vieną trumpai palaisvėjusią jo serverio liniją, tad galėjo parsisiųsti susikaupusį paštą. Tai įvyko kaip tik tada, kai Hetė pranešė, jog visi elektriniai įrenginiai turi būti tuoj pat išjungti.
Su neįtikėtinu tikslumu Bakas skubiai spaudė klavišus ir taip parsisiuntė bei išsaugojo savo kompiuterio atmintyje visas jam adresuotas žinutes ir per kelias sekundes atsijungė nuo ryšio linijos. Kaip tik tada, kai jo kompiuteris galėjo sutrukdyti skrydžio ryšio priemonėm, Bakas jau buvo tai padaręs, ir tik laukė, kada galės peržiūrėti duomenis: ar yra naujienų iš draugų, bendradarbių, giminių, ar ko nors kito.
Prieš paskutiniuosius pasiruošimus nusileisti, Hetė nuskubėjo pas Baką.
– Yra kas nors?
Jis papurtė galvą atsiprašydamas.
– Ačiū, kad stengėtės, – padėkojo ji ir pradėjo raudoti.
Viljamsas sugriebė ją už riešo.
– Hete, šiandieną mes visi grįšime namo ir verksime. Bet ne čia. Išlaipinkite savo keleivius iš lėktuvo ir bent jau dėl to galėsite gerai jaustis.
– Pone Viljamsai, – kūkčiojo ji. – Mes netekome kelių senų žmonių, bet ne visų. Mes netekome kelių vidutinio amžiaus žmonių, bet irgi ne visų. Taip pat mes netekome kelių mano ir jūsų bendraamžių, bet ne visų. Mes netgi netekome kelių paauglių.
Jis žiūrėjo klausiamai: „Kur link ji suka?“
– Pone, mes netekome visų vaikų bei kūdikių, buvusių šiame lėktuve.
– Ar daug jų buvo?
– Daugiau nei tuzinas. Bet visi jie dingo! Nė vieno neliko.
Šalia Bako sėdėjęs vyras pakilo ir prisimerkęs žiūrėjo į vėlyvo ryto saulę, liepsnote liepsnojančią už lango.
– Apie ką, po galais, jūs abu čia kalbate? – paklausė jis.
– Mes netrukus leisimės Čikagoje, – trumpai atsakė Hetė. – Aš turiu bėgti.
– Čikagoje?
– Tau tai tikriausiai neįdomu, – kandžiai atsakė Bakas.
Vyriškis, norėdamas pažvelgti pro langą, vos neatsisėdo jam į glėbį. Alkoholio tvaikas trenkė Bakui į veidą.
– Karas? Maištai? Kas?
Lėktuvui prakirtus susitelkusius debesis, pasirodė Čikagos apylinkių vaizdas. Dūmai. Ugnis. Mašinos nuvirtusios nuo kelio, įsirėžusios viena į kitą ar į kelio užtvaras. Lėktuvų nuolaužos ant žemės. Pagalbos automobiliai, žybčiodami šviesomis, skynėsi kelią pro tikras metalo laužo krūvas.
Pasirodžius O’Hare, paaiškėjo, jog niekas niekur greitai nevyks. Kiek tik akys galėjo aprėpti, matėsi vien lėktuvai. Kai kurie nukritę degė, kiti stovėjo išsirikiavę eilėje vienas paskui kitą. Žmonės traukė per žolę tarp transporto priemonių link stoties salės. Greitkeliai, einantys į oro uostą, atrodė kaip per didžiausias Čikagos sniego audras, tik juos buvo užvertęs ne sniegas.
Kranai ir buldozeriai bandė išvalyti taką nuo oro uosto stoties pastato, kad mašinos galėtų įvažiuoti ir išvažiuoti, bet tai užtruks ištisas valandas, jei ne dienas. Iš didžiulių stoties rūmų lėtai vingiavo žmonių virtinė, vinguriuojanti tarp nejudančių mašinų ir ant privažiavimo rampų. Žmonės vaikščiojo, vaikščiojo ir vaikščiojo, ieškodami taksi ar limuzino. Bakas pradėjo kurti planus, kaip jam įveikti visą šį naują chaosą. Kažkaip juk reikės išvykti iš tokios perpildytos vietos. Bet blogiausia buvo tai, kad jam reikėjo vykti į dar tirštesnę kamšatį, į Niujorką.
–––––––––––––––––––––––––––––
– Ponios ir ponai, – pranešė Reifordas. – Noriu dar kartą jums padėkoti už šiandieninį bendradarbiavimą. Mūsų paprašė nusileisti ant vienintelio nusileidimo tako, talpinančio tokio dydžio lėktuvus, o po to bandyti keleiviams surasti taksi ir nuvažiuoti į laisvesnę vietą, esančią už dviejų mylių nuo oro uosto. Aš jaudinuosi, kad turiu paprašyti jūsų pasinaudoti mūsų pripučiamais avarinio išsilaipinimo latakais, nes mums nepavyks prisijungti prie važiuojančių laiptelių. Jeigu jums nepasiseks nueiti iki stoties, prašau, pasilikite lėktuve, ir mes atsiųsime ką nors jūsų paimti.
Kapitonas nepadėkojo keleiviams, kad jie pasirinko „Pan-Continental“, ir nepasakė įprastų žodžių: „Mes viliamės, jog kitą kartą, prireikus oro tarnybų paslaugų, jūs ir vėl mus pasirinksite“. Jis jiems priminė, kad sėdėtų užsisegę saugos diržus tol, kol išjungs specialų ženklą, nes žinojo, kad tai bus sunkiausias jo nusileidimas per visą skrydžių laiką. Jis žinojo galįs tai padaryti, bet jau buvo praėję gana daug laiko nuo to karto, kai jis tupdė oro lainerį į tarpą tarp kitų lėktuvų.
Reifordas pavydėjo tam, nesvarbu kas jis toks, kuris pirmoje lėktuvo klasėje turėjo telefoninį ryšį per modemą. Jam desperatiškai reikėjo paskambinti Irenai, Chlojei ir Rėjui jaunesniajam. Tačiau jis ir baiminosi, jog daugiau niekada nebegalės su jais pasikalbėti.

3 skyrius

Hetė Durhem ir kiti jos komandos nariai ragino keleivius perskaityti saugumo instrukcijas, esančias jų kėdžių kišenėlėse. Mat daug žmonių baiminosi, kad nesugebės nušokti ir nučiuožti pripučiamais latakais, ypač su rankiniu bagažu. Jiems buvo nurodyta nusiauti batus ir sėdomis šokti ant pripučiamo gelbėjimosi latako. Po to lėktuvo komandos nariai numesią jiems batus ir lagaminus. Keleiviams buvo patarta nelaukti stotyje savo registruoto bagažo. Jis, kaip jiems jau pažadėta, būsiąs netrukus po to išsiųstas į namus. Kada konkrečiai, niekas dar negalėjo pasakyti.
Bakas Viljamsas davė Hetei savo vizitinę kortelę ir mainais gavo jos telefono numerį.
– Tam atvejui, jei man pavyks anksčiau už tave susisiekti su tavo žmonėmis.
– O, tu dirbi „Global Weekly“, – nusistebėjo ji. – Aš ir nežinojau.
– Ar uždarysi mane namų areštui dėl to, kad sugadinau telefoną?
Ji lyg bandė nusišypsoti.
– Atleisk, – susizgribo Bakas, – nejuokinga. Leidžiu tau eiti.
Keliaudamas Bakas niekada neimdavo su savimi daug daiktų ir dabar džiaugėsi, kad neužregistravo jokio bagažo. Jis niekada to nedarė, net tarptautiniuose maršrutuose. Atsidaręs virš galvos esančią rankinio bagažo lentyną ir traukdamas iš jos savo odinį lagaminą, rado senuko skrybėlę ir švarką vis dar tebegulint ten, kur buvo padėjęs. Haroldo žmona sėdėjo sukandusi dantis, plačiai atmerktomis, pilnomis ašarų akimis stebėdama Baką.
– Mama, – tyliai pasakė jis. – Jums tikriausiai jų reikės?
Raudanti moteris dėkinga širdimi paėmė skrybėlę su švarku ir taip prispaudė juos prie krūtinės, tarsi niekada daugiau nebepaleistų. Ji pasakė kažką, ko jis negalėjo išgirsti. Paprašė ją pakartoti.
– Aš negaliu šokti iš jokio lėktuvo.
– Tiesiog pasilikite čia, – patarė jis. – Jie būtinai ką nors dėl jūsų atsiųs.
– Ar man tada vis tiek reikės šokti ir čiuožti tuo daiktu?
– Ne, mamyte. Esu tikras, kad jie turės kokios nors rūšies liftą.
Bakas rūpestingai įvyniojo savo nešiojamąjį kompiuterį tarp drabužių lagamine. Užsegęs lagamino užtrauktuką, jis nuskubėjo į eilės priekį, norėdamas pademonstruoti, kaip viskas paprasta. Viljamsas numetė batus pirma savęs, stebėdamas, kaip jie šokinėdami čiuožia takeliu. Po to prisispaudė lagaminą prie krūtinės, skubiai žengė ir šokdamas išmetė kojas pirma savęs į priekį.
Tačiau Bakas truputį persistengė, tad į lataką pirma trenkėsi ne užpakaliu, o pečiais ir jo kojos užvirto virš galvos. Čiuoždamas lataku jis įgavo pagreitį ir žemę pasiekė visu svoriu palinkęs į priekį. Kaip kad pliaukštelėjus botagu, jo galas grįžta, iš kur buvo paleistas, ta pati jėga trenkė jo kojinėmis apautas kojas į žemę ir jis normaliai išsitiesė tik persivertęs per galvą, taip vos neišardamas nosimi betono. Paskutiniu momentu, tebelaikydamas savo lagaminą brangesniu už gyvybę, jis palenkė galvą, tad susitrenkė tik pakaušį, o ne nosį. Viljamsas pasakė likusiems, kad viskas tvarkoje, bet vis čiupinėjo savo pakaušį, kur pro šviesius plaukus truputį sunkėsi kraujas. Tai nebuvo rimta, tik peršėjo. Jis skubiai apsiavė savo batus ir, kad nebūtų taip gėda, ristele nubėgo link stoties. Žinojo, kad ją pasiekus nebus kur skubėti.



-----



-----



-----



-----



-----



-----



-----



-----



-----



-----



-----



-----



-----

--
Reifordas, Kristoferis ir Hetė trys paskutinieji paliko „Boingą“. Prieš „atsišvartuodami“ jie dar patikrino, ar visi sveikieji nusileido pripučiamaisiais latakais ir ar visi senyvi bei ligoti buvo nuvežti autobusu. Autobuso vairuotojas prašė, kad komanda važiuotų kartu su paskutiniais keleiviais, bet Reifordas atsisakė.
– Aš negalėsiu matyti savo paties keleivių grįžtančių atgal į stotį, – atsakė jis. – Kaip tai atrodys?
Kristoferis tarė:
– Žinokis, kapitone. Tu nieko prieš, jei aš priimsiu šį pasiūlymą?
Reifordas spoksojo į jį.
– Tu nejuokauji?
– Man vis tiek už visa tai niekas pakankamai neužmokės.
– Tarytum tai būtų oro linijų kaltė. Krisai, tu juk ne tai nori pasakyti?
– Aišku, ne. Tuomet, ten nuvykęs, pasigailėsi, kad taip pat nevažiavai.
– Man reiktų užrašyti tavo poelgį.
– Milijonai žmonių pranyko, o aš turėčiau jaudintis dėl to, kad tu užrašysi, jog aš važiavau, o ne ėjau? Iki pasimatymo, Stylai.
Reifordas papurtė galvą ir pasisuko į Hetę.
– Galbūt pasimatysime tenai. Jeigu pavyktų ištrūkti iš stoties, nelauk manęs.
– Tu juokauji, ar ką? Jei tu eini, tai ir aš einu.
– Tau nereikia to daryti.
– Po to, kai tu išpeikei Smitą? Aš eisiu.
– Jis – pirmasis pilotas. Mes privalome paskutiniai palikti lėktuvą ir pirmieji savanoriškai padėti gelbėtojams.
– Na, gerai jau, tada suteikite man malonę ir laikykite mane savo komandos nare. Tik dėl to, kad nemoku skraidinti šito daikto, dar nereiškia, kad man svetimas pareigos jausmas. Ir nesielkite su manim kaip su maža mergaite.
– Aš niekada taip nedaryčiau. Turi savo daiktus?
Hetė stūmė savo lagaminą ant ratų, o Reifordas nešėsi odinę navigatoriaus dėžę. Eiti reikėjo ilgai, ir jie keletą kartų rankų mostais atsisakė avarinių transporto brigadų pasiūlymo pavežti. Pakeliui jie pralenkė kitus kartu skridusius keleivius. Daugelis dėkojo Reifordui, nors jis nežinojo už ką. „Gal kad nepanikavau?“ – spėjo kapitonas. Bet jie atrodė lygiai taip pat įbauginti ir sukrėsti kaip ir jis. Jie užsidengdavo ausis, saugodami jas nuo besileidžiančių lėktuvų kauksmo. Reifordas bandė apskaičiuoti, kiek laiko truks, kol bus uždarytas ir šis nusileidimo takas. Bandė įsivaizduoti kitą tokį atvirą ir lygų kelio ruožą. Gal kas nors bandys leistis automagistralėse ar atviruose laukuose? Ir kaip toli nuo didžiųjų miestų jie turėtų ieškoti atvirų magistralės ruožų? Pagalvojęs apie tai, jis gūžtelėjo pečiais.
Visur aplinkui greitosios pagalbos bei kitų pagalbos tarnybų automobiliai bandė nusigauti iki duženų subjaurotų vietų.
Pagaliau pasiekęs stotį, Reifordas pamatė minias išsirikiavusias eilėse prie telefonų. Prie daugelio iš jų suirzę žmonės šaukė ant skambinančiųjų, kurie tik trūkčiojo pečiais ir rinko numerius iš naujo. Oro uosto barai, užkandinės bei restoranai jau buvo arba viską išpardavę, arba maisto tebuvo likę mažai, o laikraščių ir žurnalų visai nebebuvo. Iš parduotuvių, kurių darbuotojai pranyko, grobikai išsinešdavo prekes.
Labiau už viską Reifordas norėjo atsisėsti ir pakalbėti su kuo nors apie tai, ką dabar daryti. Bet visi, kuriuos jis matė – draugai, pažįstami ir nepažįstami, – buvo užsiėmę ką nors tvarkydami. O’Hare pasidarė panašus į didžiulį kalėjimą, kurio atsargos seko, o jame esančių žmonių daugėjo. Niekas nemiegojo. Visi lakstė aplinkui bandydami rasti kokį nors ryšį su aplinkiniu pasauliu, susisiekti su savo šeimomis ir kaip nors ištrūkti iš oro uosto.
Pačiame skrydžių valdymo centre Reifordas taip pat pamatė panašų vaizdą. Hetė pasakė bandysianti skambinti iš fojė ir susitiksianti su juo vėliau. Gal kuriam nusišypsos laimė rasti galimybę išvykti į priemiesčius. Jis žinojo, kad vargu ar jie ras ką nors kur nors važiuojantį. Ir susitaikė su ta mintimi, jog reikės eiti pėsčiomis dvidešimt mylių. Visi viešbučiai aplinkui oro uostą jau buvo užimti.
Po kurio laiko pranešėjas paprašė visų požeminiame valdymo centre esančių lakūnų dėmesio.
– Turime keletą viešai nenaudojamų telefono linijų, apie penkias, – pasakė jis. – Ar jums pavyks susisiekti, mes nežinome, bet tai jūsų geriausias šansas. Kadangi aplenkiamos įprastos pagrindinės linijos, tai jums netrukdys stotyje esantys mokami telefonai. Galite skambinti. Taip pat yra galimybė skristi malūnsparniu, bet pirmenybė bus teikiama medicinos pagalbos tarnyboms. Čia kur nors sustokite į eilę skambinti ir skristi į priemiesčius. Dabar mes nesame gavę jokių pranešimų apie lėktuvų reisų atšaukimą, išskyrus likusius šios dienos skrydžius. Jūs privalote sugrįžti čia kitam savo skrydžiui arba paskambinti ir sužinoti, ar jis įvyks.
Reifordas atsistojo į eilę. Dabar jis pradėjo jausti įtampą dėl to, kad taip ilgai skrido ir tiek mažai žinojo. Blogiausia buvo tai, kad jis geriau nei dauguma žmonių suprato, kas įvyko. Jeigu jis teisus, jei tai tiesa, tai paskambinęs namo nesulauks atsakymo. Jam bestovint televizorius, buvęs virš galvos, transliavo chaoso vaizdus. Iš visų Žemės rutulio kampelių rodė raudančias motinas, nelaimingas šeimas, pranešinėjo apie mirtis ir sugriovimus. Tuzine parodytų istorijų buvo gyvi liudytojai, savo akimis matę pranykus artimuosius bei draugus.
Labiausiai Reifordą sukrėtė begimdanti moteris, einanti į gimdymo kambarį ir staiga pasijutusi tuščia. Gydytojai ištraukė virkštelę. Jos vyras vaizdajuostėje užfiksavo gemalo pranykimą. Filmuodamas jos didžiulį pilvą ir prakaituotą veidą, jis klausinėjo:
– Kaip tu jautiesi?
– O kaip, tu manai, aš jaučiuosi, Erlai? Išjunk visa tai.
– Ko tu tikiesi?
– Kad tu preisi pakankamai arti, ir aš galėsiu tau trenkti.
– Ar tu įsivaizduoji, kad po akimirkos mes tapsime tėvais?
– Po minutės tu būsi išsiskyręs.
Po to pasigirdo šauksmai ir nukrito kamera. Girdėjosi persigandę balsai, matėsi lakstančios slaugės ir gydytojas. CNN iš naujo pakartojo sulėtintą vaizdą. Buvo matyti, kaip nėščios moters pilvas staiga susiplojo, tarsi ji akimirksniu būtų pagimdžiusi.
– O dabar pažiūrėkime iš naujo, – pabrėžė diktorius, – ir atkreipkite dėmesį į kairįjį ekrano kraštą, kuriame slaugė sekė spausdinamą vaisiaus širdies kardiogramą. Čia, matote?
Veiksmas sustojo, kai nėščios moters pilvas sumažėjo.
– Slaugės uniforma, atrodo, vis dar tebestovi, tarsi ją dėvėtų koks nors nematomas asmuo. Po pusės sekundės — stebėkite.
Juostelė pasisuko į priekį ir sustojo.
– Jos uniforma, pėdkelnės ir visas apatinis trikotažas guli krūvelėje ant batų viršaus.
Vietinės televizijos stotys iš viso pasaulio pranešinėjo apie bjaurius atsitikimus, ypač iš tų laiko zonų, kuriose šis fenomenas įvyko dieną arba anksti vakare. CNN per palydovą parodė vaizdo įrašą, kuriame jaunikis pranyksta bedėdamas žiedą ant nuotakos piršto. Laidotuvių namai Australijoje pranešė, kad beveik visi žmonės, atėję išlydėti numirusiojo, pranyko iš palydų, įskaitant ir patį lavoną, tuo tarpu kitose laidotuvėse pranyko tik keletas, o lavonas liko. Lavoninės taip pat pranešė apie pranykusius lavonus. Laidojant trys iš šešių nešikų suklupo ir numetė karstą, nes dingo kiti trys jų porininkai. Kai jie pakėlė karstą, šis taip pat buvo tuščias.
Eilėje prie telefono Reifordas buvo antras, bet tai, ką vėliau pamatė ekrane, įtikino jį, kad savo žmonos daugiau nepamatys. Misionierių būstinėje, Indonezijoje, per krikščionių vidurinės mokyklos futbolo varžybas dauguma žiūrovų ir visi žaidėjai, išskyrus vieną, pranyko, palikdami savo aprangą ant žemės. CNN paskelbė, jog išlikęs žaidėjas iš širdgėlos nusižudė.
Bet Reifordas žinojo, kad tai buvo daugiau nei širdgėla. Iš visų likusių žmonių tas krikščioniškos mokyklos moksleivis tiesą suvokė iš karto. Paėmimas įvyko. Jėzus Kristus sugrįžo pas savo žmones, o jis nebuvo vienas iš jų. Kai Reifordas atsisėdo prie telefono, ašaros pasruvo jo veidu. Kažkas pasakė: „Jūs turite keturias minutes“, ir jis žinojo, kad tai bus daugiau negu jam reikia. Jo atsakiklis namuose atsiliepė iš karto, ir Reifordas sudrebėjo išgirdęs malonų savo žmonos balsą: „Jūsų skambutis mums yra svarbus. – Ir dar ji pridūrė: – Po signalo prašom palikite žinutę“.
Reifordas paspaudė keletą mygtukų, kad patikrintų naujas žinutes. Perklausęs tris ar keturias nereikšmingas, jis nustebo išgirdęs Chlojės balsą: „Mama? Tėti? Ar jūs čia? Ar girdėjote, kas vyksta? Paskambinkite man kaip galima greičiau. Mes netekome bent dešimties studentų ir dviejų profesorių, o visų vedusių studentų vaikai pranyko. Kaip Reimis?“ Na, jis bent jau žinojo, kad Chlojė vis dar čia. Jis nenorėjo nieko daugiau, kaip tik pamatyti ją. Reifordas perskambino iš naujo ir paliko žinutę atsakiklyje: „Irena? Rėjau? Jeigu esate, išklausykite, prašau. Jeigu jus pasieks ši žinutė, tai aš esu O’Hare oro uoste ir bandau parvykti namo. Galiu šiek tiek užtrukti, jei nepavyks parskristi malūnsparniu. Aš tikrai viliuosi, kad jūs vis dar esate čia“.
– Na, greičiau, kapitone, – pasakė kažkas. – Visi nori paskambinti.
Reifordas linktelėjo ir greitai surinko savo dukters numerį Stenfordo universiteto bendrabutyje. Susilaukė piktos užuominos, kad, kai susijungs, tai gali nespėti pakalbėti.
Reifordas susirinko savo daiktus ir patikrino asmeninę pašto dėžutę. Šalia įprastos šiukšlių krūvos rado iš kietos medžiagos padarytą voką, ant kurio buvo užrašytas jo namų adresas. Pastaruoju metu Irena įprato atsiųsti jam nedidelius siurprizus. Šiuo kartu ji ragino jį perskaityti knygą apie sutuoktinių santykius. Jis įbruko ją į savo portfelį “diplomatą” ir nuėjo ieškoti Hetės Durhem. Juokinga, tačiau kaip tik dabar jis nejautė jai jokio emocinio potraukio. Bet jautė pareigą žinoti, kad ji tikrai pasiekė namus.
Stovėdamas eilėje prie kylančių laiptų, jis išgirdo pranešimą, jog malūnsparniu, kuris skris į Mount prospektą Arlingtono aukštumose ir Des Plaines, galės skristi ne daugiau kaip aštuoni pilotai. Reifordas nuskubėjo į malūnsparnių aikštelę.
– Ar yra viena vieta į Mount prospektą?
– Ta-aip.
– O kita į Des Plaines?
– Galbūt, jei jis atsiras čia per dvi minutes.
– Tai ne jis. Ji skrydžių instruktorė.
– Atsiprašau, skrenda tik pilotai.
– O ką, jei jūs turėsite vietos?
– Na, galbūt. Bet aš jos nematau.
– Aš paprašysiu ją pakviesti per informacinius stoties garsiakalbius.
– Jie neskelbia nei vieno.
– Palaukite sekundėlę. Nepakilkite be manęs.
Malūnsparnio pilotas pažiūrėjo į savo laikrodį.
– Trys minutės, – pasakė jis. – Išskrendu pirmą.
Reifordas paliko lagaminą ant žemės, vildamasis, jog tai padės sulaikyti malūnsparnio pilotą, jei jis truputį vėluotų. Jis užlipo laiptais ir įbėgo į koridorių. Rasti Hetę bus neįmanoma. Jis griebė pagalbos telefoną.
– Atleiskite, bet mes dabar negalime skelbti nė vieno paieškos pranešimo.
– Tai avarinė situacija, o aš esu „Pan Continental“ kapitonas.
– Kas tai?
– Tegu Hetė Durhem atvyksta prie K-17.
– Aš pabandysiu.
– Padarykite tai.
Bandydamas pamatyti Hetę, Reifordas stovėjo ant pirštų galiukų, ir ji sugebėjo jį nustebinti.
– Aš stovėjau ketvirta eilėje prie telefono ten fojė, – tarė ji, atsirasdama jo pašonėje. – Turi pasiūlyti ką nors geriau?
– Galime skristi malūnsparniu, jei paskubėsime, – atsakė jis.
Jiems skriejant laiptais žemyn, ji paklausė:
– Ar ne siaubinga, kas atsitiko su Krisu?
– Kas gi?
– Tu iš tiesų nežinai?
Reifordas norėjo sustoti ir pasakyti Hetei, kad ji liautųsi kalbėti užuominomis. Dėl to jį dažnai nuvildavo panašaus amžiaus žmonės. Jų bendravimas buvo panašus į teniso kamuoliuko atmušinėjimą.
– Papasakok, – sviedė jis, o jo balsas nuskambėjo truputį pikčiau nei tikėjosi.
Jiedviem išvirtus pro duris į lauką, besisukantis malūnsparnio propeleris plaikstė jų plaukus ir užgulė ausis. Reifordo lagaminas jau buvo įkeltas į vidų ir telikusi vienintelė vieta. Pilotas parodė pirštu į Hetę ir papurtė galvą. Belipdamas pats Reifordas pagriebė jai už alkūnės ir įstūmė vidun.
– Ji neskris tik tuo atveju, jei jūs negalėsite pakelti svorio!
– Kiek sveri, lėlyte? – paklausė pilotas.
– 55 kg!
– Galiu pakelti! – šaukė pilotas. – Bet jeigu ji neįsispraus, aš neatsakau!
– Pirmyn! – sušuko Reifordas.
Jis įsispraudė pats, o Hetė atsisėdo jam ant kelių. Reifordas apkabino ją per liemenį. Pagalvojo, kaip ironiška buvo, kad apie šitai svajojo ištisas savaites, o dabar tame nebuvo jokio džiaugsmo, jokio laimės ar kitokio jausmo. Jis jautėsi apgailėtinai, nors džiaugėsi galėdamas padėti jai ištrūkti.
Hetė droviai pažvelgė į Reifordą ir jis pastebėjo, kaip ji lyg avelė žvilgtelėjo į kitus septynis malūnsparnyje buvusius pilotus. Bet jos žvilgsnis niekam nerūpėjo. Niekas dar nebuvo atsitokėjęs po šios nelaimės ir dar daug kas likę neaišku. Reifordui pasigirdo arba jis iš lūpų suprato vieną iš jų sakant: „Kristoferis Smitas“. Bet per malūnsparnio keliamą triukšmą negalėjo gerai girdėti. Jis pridėjo burną prie Hetės ausies.
– Na, kaip ten su Krisu? – sušuko jis.
Hetė pasisuko ir garsiai pasakė jam į ausį:
– Jie nuvežė jį ant ratų, kai aš ėjau į fojė. Visur buvo kraujo!
– Kas atsitiko?
– Aš nežinau, Reifordai, bet jis neatrodė gerai!
– Kaip — blogai?
– Manau, kad jis buvo miręs. Noriu pasakyti, jog jie jį gaivino, bet stebėčiausi, jei tai pavyktų.
Reifordas papurtė galvą.
– Kas nutiko? Ar į jį buvo šauta? Ar tas autobusas sugriuvo? Likimo ironija?
– Nežinau, – atsakė ji. – Kraujas, atrodo, tekėjo iš jo rankos riešo arba net iš abiejų.
Reifordas pabarbeno pilotui per petį.
– Ar jūs žinote ką nors apie pirmąjį pilotą Kristoferį Smitą?
– Kuris skrido su „Pan Con“? – paklausė pilotas.
– Taip!
– Ar jis buvo savižudis?
Reifordas pamąstė.
– Aš taip nemanau! Įvyko savižudybė?
– Daugybė jų, bet daugiausia tarp keleivių. Vienintelis komandos narys, apie kurį girdėjau, tai Smitas iš „Pan“. Persipjovė riešus.
Reifordas žvilgsniu permetė kitus, buvusius malūnsparnyje, norėdamas pamatyti, ar tarp jų nėra pažįstamų. Tokių nebuvo, tačiau vienas liūdnai palingavo galvą, išgirdęs piloto šneką. Jis palinko į priekį.
– Krisas Smitas? Jūs pažįstate jį?
– Mano pirmasis pilotas.
– O, užjaučiu.
– Ką jūs girdėjote?
– Nežinau kiek tai tikra, bet sklinda gandas, kad jis sužinojo, jog jo berniukai pranyko, o žmona žuvo avarijoje!
Pirmą kartą tragedijos mastas palietė patį Reifordą. Jis gerai nepažinojo Smito, tik neaiškiai prisiminė, kad tasai turėjo du sūnus. Atrodo, jie buvo paaugliai beveik to paties amžiaus. Smito žmonos kapitonas niekada nebuvo sutikęs. Bet savižudybė! Ar jam, Reifordui, tiktų toks pasirinkimas? Ne, kol Chlojė vis dar buvo čia. Bet kaip būtų, jei jis sužinotų, jog Irena ir jaunasis Rėjus dingo, o Chlojė žuvo? Dėl ko jis tada turėtų gyventi?
Tačiau jis dėl jų negyveno, bent jau paskutinius kelis mėnesius. Mintyse jis žaidė su mergina, pasisodinęs ją ant kelių, nors niekada nebuvo taip toli pažengęs, kad ją bent paliestų. Ar jis norėtų gyventi, jei Hetė Durhem būtų vienintelis rūpimas asmuo? Ir kodėl ji jam turėjo rūpėti? Taip buvo graži, seksuali ir protinga, bet tik tarp bendraamžių. Jie mažai ką turėjo bendro. Ar viskas buvo tik todėl, kad Reifordas buvo įsitikinęs, jog Irena dingo ir jam norėjosi laikyti apkabinus savo paties žmoną?
Tik dabar jau nesinorėjo apkabinti Hetės Durhem beje, kaip ir jai pačiai. Abudu buvo mirtinai persigandę ir flirtas jiems visai nerūpėjo. Jam tai atrodė ironiška. Reifordas prisiminė, jog paskutinis dalykas, apie kurį jis svajojo – prieš Hetės pranešimą – pagaliau pajudėti arčiau jos. Kaip galėjo žinoti, kad praėjus vos kelioms valandoms jis laikys ją ant kelių ir ji domins jį tiek pat kiek ir bet kuris kitas nepažįstamasis?
Pirmasis sustojimas buvo Des Plaines policijos nuovada, kur Hetė ir „atsišvartavo“. Reifordas patarė jai, kad paprašytų pavėžėti, jei rastų budinčią ar gelbėtojų mašiną. Bet dauguma jų buvo išsiųstos į “tirštesnes” vietas, tad vargu ar pavyks.
– Man tik viena mylia nuo čia, kaip ten bebūtų! – sušuko Hetė, perrėkdama ūžesį, kai Reifordas padėjo jai išlipti iš malūnsparnio. – Aš galiu pareiti!
Hetė karštai apsivijo rankomis aplink jo kaklą, ir jis jautė jos virpėjimą ir baimę.
– Viliuosi, kad taviškiams viskas tvarkoje, – pasakė ji. – Paskambink ir pranešk apie tai, gerai?
Jis linktelėjo.
– Gerai? – nepaliovė ji.
– Gerai.
Jiems kylant Reifordas žiūrėjo, kaip mergina apžvelgė stovėjimo aikštelę. Nematydama jokios budinčios mašinos, apsisuko ir nuskubėjo su savo lagaminu ant ratų. Tuomet, kai malūnsparnis pradėjo siūbuoti link Mount prospekto, Hetė žingsniavo savo apartamentų link.
–––––––––––––––––––––––––––
Bakas Viljamsas buvo pirmasis iš kartu skridusių keleivių pasiekęs stotį O’Hare oro uoste. Čia jis rado suirutę. Nė vienas iš stovinčiųjų eilėje prie telefonų nesitaikstytų, jei jis bandytų ten prijungti savo kompiuterio modemą, o jo mobilusis telefonas vis dar neveikė. Taigi jis nusiyrė į uždarą „Pan Con“ klubą. Čia taip pat buvo sausakimša, bet, nepaisant kelių personalo darbuotojų netekimo, tarp jų ir kelių pranykusių tiesiog bedirbant, kažkoks tvarkos įvaizdis vis tiek išliko. Netgi čia žmonės stovėjo eilėse prie telefonų, ir būtų visai suprantama, kad jei tik kuris nors taptų laisvas, kai kas bandytų siųsti faksus arba prisijungti tiesiogiai per modemą. Belaukdamas Bakas vėl užsiėmė savo kompiuteriu, iš naujo prijungdamas vidinį modemo laidą prie galinio lizdo. Paskui išsišaukė visas žinutes, kurias greitai buvo įrašęs į jo atmintį prieš nusileisdamas.
Pirmoji buvo nuo Stivo Planko, vyriausiojo redaktoriaus, skirta visiems pas jį dirbantiems žurnalistams.
„Dirbkite. Nesistenkite atvykti į Niujorką. Čia neįmanoma. Skambinkite kada galite. Nuolatos tikrinkite savo balso ir elektroninį paštą. Kiek tik įmanoma, stenkitės palaikyti ryšį. Mes turime pakankamai darbuotojų, kad išleistume numerius laiku, ir mums reikia jūsų asmeninių rašinių, na, apie tuos dalykėlius, kurie vyksta, tiek, kiek jums įmanoma juos perteikti. Nesame tikri dėl transporto bei ryšių linijų tarp mūsų ir spaustuvės, nei kiek jie tebeturi darbuotojų. Jei tik bus įmanoma, viską išspausdinsime laiku.
Tarp kitko, pradėkite galvoti apie priežastis to, kas įvyko. Karinės? Kosminės? Mokslinės? Dvasinės? Kol kas užsiimsime vien tik tuo, kas įvyko.
Pasisaugokite. Palaikykite ryšį.“
Antroji žinutė taip pat buvo nuo Stivo Planko ir skirta tik Bakui.
„Bakai, nekreipk dėmesio į bendrus nurodymus darbuotojams. Kuo greičiau atvyk į Niujorką, ir bet kokia kaina. Pasirūpink, aišku, ir šeimos reikalais, taip pat atsiųsk savo asmeninius išgyvenimus bei apmąstymus, kaip ir visi kiti. Bet tu vadovausi visiems bandymams sužinoti, kas slypi už šio fenomeno. Idėjų yra tiek, kiek žmonių – kiekvienas turi savo.
Ar mes prieisime kokių nors išvadų, nežinau. Bent jau surinksime visas logiškai paaiškinamas galimybes. Tu gali nustebti, kodėl man reikia tavęs čia, taip pat kodėl noriu, kad tu tai padarytum. Aš turiu kilnesnių motyvų. Kartais galvoju apie savo užimamą padėtį: esu vienintelis, galintis žinoti apie visus šiuos dalykus. Tačiau trijų skirtingų skyrių redaktoriai prabilo apie naujos temos idėją įvairių tarptautinių grupių susirinkime Niujorke šį mėnesį. Politikos skyriaus redaktorius nori apžvelgti žydų nacionalistų konferenciją Manhetene, kuri kažkaip susijusi su naujosios pasaulio santvarkos vyriausybe. Kiek jiems tai rūpi, aš nežinau, taip pat nežino ir politikos skyriaus redaktorius. Religijos skyriaus redaktorius atsiuntė į mano pašto dėžutę kažką apie artėjantį žydų ortodoksų susirinkimą. Šitie susirinks ne vien tik iš Izraelio, bet, matyt, iš visur, ir daugiau nediskutuos apie Negyvosios jūros radinius. Jie vis dar nežino visų atsakymų dėl Rusijos ir jos sąjungininkų sunaikinimo, kuris, — aš žinau, tu vis dar manai, buvęs antgamtinis. Bet aš vis tiek myliu tave! Religiją skyriaus redaktorius mano, jog jie ieškos paramos šventyklos atstatymui. Tai galėtų būti nedidelis reikalas ir nemaniau, kad tai galėtų turėti ką nors bendro su kuo nors kitu, išskyrus religijos skyrių, bet buvau priblokštas sutapimų: visos žydų grupės susirenka maždaug tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje. Man čia visur labai kvepia politika. Kita konferencija mieste yra tarp svarbiausių religijų lyderių, pradedant tradicinėmis ir baigiant “Naujuoju Amžiumi”. Jie taip pat kalba apie vieningą pasaulio religiją. Tikriausiai jie susigiedos su žydų nacionalistais, a? Čia reiktų tavo smegenų. Nežinau, ką iš viso to galima išpešti, greičiausiai nieko.
Žinau, kad labiausiai visiems rūpi pranykimai. Bet mums nereikia pamiršti viso likusio pasaulio. Žinai, artėja ta Jungtinių Tautų tarptautinė monetaristų konferencija, kur jie bandys išanalizuoti, kaip mums sekasi su tomis trimis valiutomis. Asmeniškai man tai patinka, bet aš truputį susilaikau dėl ėjimo prie vienos valiutos, nebent tai būtų doleris. Ar tu gali įsivaizduoti čia cirkuliuojančias jenas arba eurus? Manyk ką nori, bet aš vis dar provincialus.
Visi gerokai susižavėję tuo vaikinu, Karpatijumi iš Rumunijos, kuris tiesiog apžavėjo tavo draugą Rozencveigą. Savo paties šalyje jis jau vieningai palaikomas Aukštuosiuose rūmuose, o po kelių savaičių yra pakviestas kalbėti Jungtinėse Tautose. Niekas nežino, kaip jis išsirūpino pakvietimą, bet jo tarptautinis populiarumas dabar man labai primena Valensą ar netgi Gorbačiovą. Atsimeni juos? Cha!
Ei, drauguži, atsiųsk žinutę, kad esi nedingęs. Kiek žinau, dabar aš netekau dukterėčios ir dviejų sūnėnų, pusseserės, kurios nemėgau, ir galbūt kelių kitų tolimų giminaičių. Ar manai, kad jie sugrįš atgal? Na, apsaugok Dieve nuo to bent iki tol, kol mes sužinosime, kas už viso to slypi. Jeigu man reiktų spėti, tai numanyčiau kokį nors baisų Dievo bandymą sužadinti atgailą ar kažką panašaus. Noriu pasakyti, kad neatrodo, jog pranykę žmonės būtų mirę. Kas gi atsitiks gyvybės draudimo kompanijoms? Aš nesu pasiruošęs pradėti tikėti lėkštėmis. Tu juk žinai, jie pradės sakyti, jog ateiviai iš kosmoso pagaliau mus pričiupo.
Atvyk čia, Bakai.“