Ar arklys moka juoktis?

Vienas garbus psichologas parašė šiuos žodžius:
"... Nes gyvulys nepažįsta nei juoko, nei šypsenos".

Tai vetčia mane parašyti, kad aš mačiau kartą besijuokiantį arklį. Ligi šiol maniau, kad bet kada suspėsiu apie tai papasakoti, ir man neateidavo į galvą kelti dėl to kokį triukšmą; tačiau jeigu jau čia kas nors itin vertinga, aš išdėstysiu viską iki smulkmenų.

Taigi, tatai atsitiko prieš karą; galimas daiktas, nuo to laiko arkliai daugiau nesijuokia. rklys buvo pririštas prie nendrinio aptvaro, juosusio aukštą kiemelį. Švietė saulė. Dangus buvo žydras. O oras - neįprastai šiltas, nors ėjo vasaris. Tačiau kaip priešingybė visam šitam dieviškajam komfortui stigo žmogiškojo komforto; trumpai kalbant, buvau netoli Romos, važiuojamo kelio atkarpoj ties miesto vartais, ten, kur kuklūs priemiesčio trobesiai susikerta su sodietiškosios Kampanijos pradžia.

Arklys irgi buvo sodietiškas: jaunas, žvilgantis, tos dailios žemaūgių veislės, kuri nieko bendra neturi su poni, tačiau ant kurios augalotas raitelis atrodo kaip kerėpla ant staliuko lėlėms. Jį braukė arklinėmis šukomis juokingas vaikis, saulė svilino jam nugarą ir kuteno kanopas. Beje, tik arklys, jei taip galima tarti, turi keturias kanopas, ir dėl to kutenimas veikia jį dvigubai smarkiau negu žmogų. Be to, šis arklys, atrodo, turėjo kažkokią itin jautrią vietą vidinėje kiekvienos šlaunies pusėje, ir kiekvienąkart, vos tik ją palietus, negalėjo tverti juoku. Gremdiklis nespėdavo priartėti, o arklys jau kirptelėdavo ausimis, imdavo nerimauti, bandydavo visaip nugręžt snukį, ir paaiškėjus, jog tai jam nepavyks, šiepdavo nasrus. Tačiau šukos smagiai irdavosi pirmyn, gremžt pagremžt, ir lūpos šiepdavos vis plačiau, apnuogindamos dantis, o ausys tuo pačiu metu vis labiau spaudėsi prie galvos, arklys nepaliaudavo mindžiukavęs nuo kojos ant kojos.

Ir po to jis staiga pradėdavo juoktis. Kaukšėdavo dantimis. Iš visų jėgų snukiu bandydavo atstumti vaikėzą, kuris jį kuteno; panašiai kaip kad sodžiaus mergšė alkūne gru mdo kimbantį berną; tačiau jis jo nekramtė. Vis bandydavo kaip nors apsisukti ir stumtelėti jį visu kūnu. Tačiau darbininkas vis pasirodydavo esąs pranašesnis. Ir kai šukos išnirdavo prie kanopų, arklys iš tikrųjų neištverdavo. Jis imdavo austi kojomis, virpėdavo visu kūnu, ir jo lūpos prasižiodavo, atlapodamos visus žiomenis. Keliolika akimirkų jo išraiška atrodydavo kaip žmogaus, kurį tiek užkuteno, kad jau nebeišeina ir juoktis.

Koks mokytas skeptikas paprieštaraus, esą visa tai dar nereiškia sugebėjimo juoktis. Į tai jam galėčiau atsakyti, kad jo teiginys teisingas ta prasme - jei kas iš anų dviejų ir pradėdavo žvengti, tai vaikis arklininkas. Matyt, iš tikrųjų žvengti iš juoko sugeba vien žmogus. Nepaisant viso šito abu jie šėlo iš bendro malonumo, ir vos tik jiedu iš naujo imdavosi savo žaidimo, dingdavo iškart bet kokia abejonė, - arkliui irgi būdavo smagu pasijuokti, ir jis jau iš anksto žinojo, kas jo laukia.

Tad išmoningos dvejonės gyvulio gabumais apsiriboja tuo, kad gyvulys nesugeba juoku atsakyti į sąmojį.

Tačiau arkliui dėl to nevisad galima priekaištauti.

Vertė Sigitas Geda