http://www.rasyk.kitoks.lt/index.php?fuseaction=read.view&id=9020

Debesu piemene
Sidabrines pievos pasakos III

Viena šilta pavakare Svajokle mergaite kuo ramiausiai pyne pieniu vainika vienam iš jos cukriniu avineliu. Saule ilgesingai žiurejo i vakarus, o drugeliai dar buvo negriže nuo senos Liepos, kurioje gyveno daug ju draugiu darbštuoliu bituciu.
Tik staiga pasidare vesiau, kas itin retai budavo šioje pieveleje. Svajokle pažvelge i miško puse ir iš nuostabos net aiktelejo – miško taku ejo berniukas auksiniais plaukais. Jis pamates mergaite sustojo ir nedrasiai pasisveikino:
- Laba diena, aš esu Auksinis berniukas iš šaltuju kraštu, netycia užklydau i jusu pievele.
Svajokle stovejo netekusi žado, ji ilgai žiurejo i berniuka, o pamaciusi, kad jis jau pasijuto nejaukiai, susiprotejo pavaišinti berniuka obuoliniais sausaineliais, kuriuos laike mažame krepšelyje.
Auksinis berniukas papasakojo iš kur jis atkeliavo, pasakojo, kad jis keliauja po pasauli ieškodamas Melynos kaip linai šalies, o kas svarbiausia, jis pažinojo Skraidanti drambli! Svajokle labai džiaugesi turedama toki sveti, tad pakviete ji pasilikti pieveleje dar pora dienu.
Svajokle mergaite ir Auksinis berniukas labai susidraugavo, jie begiodavo po pieva, žaisdavo su Veju, kuriam patikdavo naujos pažintys, gaudydavo boružes ir skaiciuodavo kiek joms metu. Vakare jie džiaugdavosi menesiena, o ryte gerdavo kakava ir valgydavo riešutinius meduolius. Taip berniukas prabuvo Sidabrineje pievoje visa savaite.
Taciau viena diena padange skrido burys lakštingalu, kurios, pasirodo, pažinojo Auksini berniuka. Berniukas labai apsidžiauge išvydes jas, o Svajokle anaiptol ne... Jis gražiai padekojo mergaitei už svetinguma ir, palinkejes Sekmes, patrauke kartu su lakštingalomis. Svajokle žinojo, kad berniukas daugiau nebegriš, nebent kartu su lakštingala. Mergaitei iš tiesu labai patiko auksines jo garbanos, ji norejo jas glostyti ir glostyti kiekviena diena... Ji labai norejo, kad Auksinis berniukas pavirstu i auksini avineli...
Žiurejo ji i besileidžiancia Saule ir liudejo, klausydama tylios pušu dainos. Saule labai nustebo, pamaciusi liudincia mergaite, bet nusprendusi, kad tai tik trumpalaikis liudesys del ilgo dobilu miego, užsiklojo raudono šilko antklode ir užmigo... o mergaite liudejo visa nakti, tyliai besikalbedama su žvaigždemis...
O po keliu saulelydžiu Svajokle vis del to suprato, kad Auksinis berniukas negali pavirsti avineliu, jis turi likti Auksiniu berniuku, likti jos svajonese ir mintyse, kartais per sapnus pavaišindamas ja arbata su cinamonu ir rožiu žiedlapiais... Svajokle mergaite daugiau nebeliudejo...